taip liūdna saulei kylant daros
ir vėjas raito tavo juodus plaukus
o vakar aš kvatojau dabar – tyla
boružės be vandens išdžiūsta ir
mano odą dažo plėmais,
kai žiūriu veidrody slapčia
stebiu tave,
nes tu figūra iškalta šaltoj oloj
tu nematai manęs, nes aš ne čia jau gyvenu
kur atradai mane
jaučiu, kaip saulė leidžias
ir gėlės džiūsta be rasos
ar pamatysi jas?
šešėlis neranda vietos erdvėje
daužydamas jis sienon neramus
taip skauda jam - juk jis žmogus
dabar jau krenta žydro obuolio lietus
išlaisvindamas pievas iš sausros
mėnulis kyla