Metų laikai

Ant vinių šaltų, įmigusių senumo, eina motina mūsų beregė, graži.
Aidi kvapai į vaiko sielą pabeldę...
Motina eina be laiko ir kraujo ant pėdų su rožėm, baltomis, bežydinčiom į tolį,
eina laikai metų mūsų ir motina šalta, akis įbedusi į saulę, be regesnio numiršta žemei po savim.
Visa kuriasi, su rožėm skleidžiasi daigai gyvybės, vaiką klykiantį žegnodami iš meilės.
Motina be alkio kvėpia žemę danguje į saules ir čia žiema patampa vasara tyra.
Ten motina atidavė galybę paukščių sielom, kad mūsų žemė liepomis prabiltų.
Ir takai visi paraudusias gėles žadėtų skleisti.