Kur dangaus pradžia? Laisvė.

Laisvė. Atrodo, visiems suprantamas ir priimtinas žodis. Daug daugiau, nei vien tik žodis. Tikrovė. Dovana. Galia. Kiek daug jos aplinkui. Ir patys esame laisvi, ir, ko gero, susaistyti, nes mums daug kas garantuota- tyrinėjimų, įsitikinimo, kūrybos laisvė. Žinoma, laisvė savaime yra puikus dalykas. Tačiau ar ja nepiktnaudžiaujama, ar ji visada naudojama pagal paskirtį, ar  šiuolaikinis žmogus jos nebijo?
Ko gero ji neatsiejama nuo pasirinkimų. Tai tik išryškina dovanos maštmenį. O galbūt, kaip Kierkegoras yra pasakęs, „absoliutų paradoksą“? Šias mintis suponavo tiesiog gyvenimas. Jau kuris laikas mąstau, kas  yra toji laisvė- dangus ar pragaras, nuo kur ji prasideda ir kur baigiasi? Jei ji tikrai neribota, ar negali būti taip, kad kai kurios interpretacijos iškreikpia laisvės veidą? Jei prieičiau tokios išvados, ko  gero vieną iš priežasčių įvardinčiau baimę už savo veiksmus. Dimensiją, kuri, deja, veši. Nesinorėtų gilintis į įvairias interpretacijas, bet jau kuris laikas neduoda ramybės vadinamieji gyvenimo vaizdai. Vasarą teko išgyventi ne itin džiaugsmingą įvykį: kaime kelyje buvo rastas mirtinai sužeistas žmogus. Netrukus policijai prisistatė ir kaltininkas. Tik įvykio aplinkybių niekaip nepavyko išaiškinti- kaltininko mašina niekaip neatitiko mašinos žymių, paliktų ant žmogaus kūno, taip pat įvykio vietoje. Daug vėliau pavyko išsiaiškinti, kad tam vadinamajam kaltininkui buvo gerai sumokėta, kad... prisipažintų. Vėl gi laisvė. Ir jos ribos. Nuo kur ji prasideda ir kur baigiasi? Pragaru ir rojumi? Ar galima apie ją kalbėti, juk žmogus yra tiesiog ja apdovanotas. Ir jos vardas labiau turėtų būti atsakomybė, nei privilegija. Deja, atsitikus atvirkštiniam variantui, lieka Babelio bokšto sindromas- nesusikalbėjimas ir nesupratimas- bet ne tikroji laisvė.
Juk ir dangus, kuris kaip visuma, apima mūsų laisvės chronologines ribas, nėra vieta, bet visas gyvenimas, šaltinis. Deja, šiandieną vis labiau tolstame nuo gyvenimo. Vis labiau pasiduodame sąlygotumui, kada galia užgožia tikslą, kada lieka tik priemonės. Jeigu biblinis Babelio bokštas statytas siekiant „užkopti“ į dangų, tai šiandienis- atvirkščiai, vis labiau skęsti savo sultyse. Sakinyje sąmoningai nepavartojau žodžio „siekti“, nes atliekamas veiksmas vis mažiau turi siekinio matmens. Vadovaujamės greičiu, kuris suponuoja ne ką kitą, kaip ribines situaciją- pseudovertybių, pseudo savisaugos instinkto proveržius.
Tikinčiajam laisvė ypatingai pasireiškia per Kristaus veiksmus ir žodžius. Jis- atviras kiekvienam, prieinamas kiekvienam, atskleidžiantis didžiąją paslaptį Tėvą. Taip ir pakrikštytųjų gyvenimas visada turi krypti į Tėvą per Sūnų. Per Jį esame sūnūs, Jis yra pagringinė mūsų teisė ir viso Trejybinio Dievo asmeninė meilė. Ir tik tuo patikėjęs, žmogus iš tiesų taps laisvas nuo tos darbo bei jausmų dalies, kuri vadinama ne kuo kitu, kaip tiks savęs įtvirtinimu. Tai- didžiausia visų laikų laimė. Nes vos tik Dievo meilė išgujama, nepriimama ir nelaikoma gyvenimo ir veiklos centru, mes tampame vergais. Babelio bokšto- greičio- vergais. Tuomet tenka kabintis į kažką, kad išliktume.
Tikroji laisvė yra dovana, bet ne poreikis. Tai neišsenkantis Dievo meilės pasireiškimas, kurį reikia atrasti bei atpažinti. Juk Dievas visada įžengia į mūsų sielą, kaip nauja realybė, susiliejanti su mūsų žmogiškumu. Galima būtų išryškinti dvi laisvės rūšis. Viena, kuri nepripažįsta jokio išorinio suvaržymo, jokio viršininko, jokio valdovo, jokių įsipareigojimų, ir kita- vidinė laisvė, sugebanti nusileisti ar net pasiduoti, jos neriboja pomėgiai ir kaprizai. Kurią pusę pasirinksime? Ar nesusigundysime pigiu ir greitu produktu? Kaip minėjau šių minčių pradžioje, laisvė kartu yra ir atsakomybė. Ji negaunama lengvai. Tuo tarpu pigi laisvė apgaulinga ir pančiojanti. Galbūt ją skelbia, apdainuoja ir propaguoja dabartiniai „Laisvių ir teisių“ apaštalai. Tai niekas kitas, kaip tik vienumos skausmas. Skausmas, tapęs asmeniniu prisirišimu prie ko nors, svarbiausiu rūpesčiu. Šventais apaštalas Paulius laiške galatams kalba: „ Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui“ (Gal 5, 13)

Taigi, tikroji laisvė yra ir pradžia, ir kova.  Esame sukurti laisvi, todėl nereikia bijoti kelio vingių, nereikia pasiduoti lengvumui, nes nėra didesnės tragedijos, kaip praskristi tarsi pūkui Dievo meilės paviršiuje. Tai, kas nėra gelmė, negali būti priimta ir kaip esmė. Ar norime būti gelmėje, ar išeisime patys iš savęs ieškoti  ieškoti prasmės, tikslo ir objekto ne nuo greičio, vietos visuomenėje, turtinės padėties, priklauso nuo mūsų noro. Laisvė- kiekvieno iš mūsų atvirumas, dvasinis nėštumas. Tai dangaus pradžia. Bergžgumas, pirkimas ir pardavimas pseudogyvenimo, pseudoužtikrintumo- vienatvė, užsidarymas tarp savęs ir savo aukselių, pragaras. Visa tai prasideda čia ir dabar...