pokalbiai: vyriškas

- Pritildyk muziką, žmogau!
- A?
- Pritildyk sakau!
- Gerai gerai...
- Na, va. Taip žymiai geriau.
- Kažką norėjai pasakyt?
- Geras vakaras, ar ne?
- Neblogas.
- Du bičai „čilina“ ant sofų su alumi ir tabaku. Kas gali būt geriau?
- Man rodos, kad jau pasigėrei...
- Baik tu! Nušneki... Aš blaivesnis nei paprastai!
- Na, dėl šito nežinau...
- Anyways, norėjau tavęs šio to paklaust.
- Klausk.
- Bet pirma turi pažadėti, kad niekam apie tai nepasakosi. Turiu omeny, kad šis pokalbis bus turputėlį keistas, bet jei ką, su manim viskas tvarkoj. Gerai?
- Ką tu čia ruošiesi pasakot?
- Na... Žinai... Ar tu niekada nesusimąstai... Na... Žinai. Na, tarkim, kad kažką labai nori išpist?..
- Ta prasme?.. Tu gal vietoj vitaminų viagros netyčia išgėrei?
- Ne ne ne! Palauk. Leisk užbaigt!
- Klausau...
- Tai va. Ar tau niekada nekilo mintis, kad velniškai nori išpist ką nors, kas tau labai nepatinka ir tu jam ne itin patinki? Supranti, ką noriu pasakyt?
- Nelabai.
- Na, žinai. Tarkim yra labai karšta pana, kuri tik tokia ir tėra. Na, žinai, jokio draugiško pokalbio, jokių teigiamų emocijų tavon pusėn. Nieko. Na, apskritai, pastebi, kad tavęs nemėgsta ir tu jos nemėgsti. Žinai, apie ką kalbu?
- Regis...
- Tai va. Tikrai jos nekenti, bet ar niekada nebuvo kilęs noras tokios išpist?
- Nežinau... Niekada apie tai nemąsčiau. O tu?
- Aš? Na, jei jau apie tai pasakoju, matyt ir galvoju, kaip tau atrodo?
- Na, taip.
- Jo. Yra tokia pana. Tikrai yra. Tai yra svajonė.
- Svajonė?
- Taip. Tolima utopija. Viena iš tų, kurios tokios ir liks. Kiekvienąkart, kai apie tai pagalvoju, žymiai tvirčiau atsistoja.
- Man rodos, kad truputėlį per daug išgėrei to alaus ar viagros, ar, vienu žodžiu, net nenoriu žinot, ko...
- Nė velnio, žmogau! Mes atviraujam! Tai tikrų tikriausias vyriškas pokalbis.
- Tai kodėl kalbi apie savo pimpalą?
- Užsičiaupk...
- Che che che...
- Niekada pats apie tai negalvojai?
- Nežinau... Gal.
- Gal? Tai gal tik dabar susimąstei?
- Jo. Žinai, vis dėlto bus. Jo. Tikrai bus tokia.
- Na, va. Sakyčiau, galima šiokią tokią teoriją išvest.
- Kad gal geriau nereikia...
- Baik tu! Parašytume sumautą knygą, taptume milijonieriais...
- Gal net Nobelį skirtų?
- Šnorkelį!!!
- CHAAAAAAAA!!!
- Kaip manai, ar tos mergos, kurios mūsų nemėgsta, irgi to trokšta?
- Manau, kad taip.
- Sumautos šliundros...
- Nu kaip tu taip apie moteris?
- Žinai, ką aš tau pasakysiu, seni?
- Įdėmiau klausau.
- Moterys yra tokios pat šliundros, kaip ir vyrai!
- Nejaugi?
- Taip. Sakau tau! Žinai, visą laiką jos aiškina, kad mums viena galvoj, bet iš tiesų yra visai priešingai. Jos yra nimfomanės! Tai joms reikia laikyti kažkieno kiaušus tarp pirštų!
- Manau, tas jausmas abipusis.
- Laikyti kažkieno kiaušus tarp pirštų?
- Ne. Turiu omeny, pasipist.
- Faktas. Bet! Tada reikia nustot dergt mūsų padermę, neva mes esam pisliai neraliuoti! Moterys yra tokios pat šliundros.
- Faktas.
- Geriu už tave.
- O aš už tave, biče.
- Žinai, dar reikėtų pridėt, kad mes tas bobas tiesog išpistume ir tiek.
- Be abejo.
- Supranti, ką noriu pasakyt? Žinai, tiesiog aptaškyt joms marmūzę ir išeit. Nieko daugiau.
- O kaip gi kitaip?
- Va va. Nejau su tokiom kalėm paskui būtų apie ką šnekėt?
- Nemanau.
- O jei paprašytų dar?
- Duočiau.
- Aš ko gero irgi. Pisčiau, kol arba ji arba aš pavargčiau. Ko gero pisčiau, net jei ji pirma pavargtų.
- Tu nesveikas.
- Ačiū. Pats žinau.
- Iš kur pas tave tokios mintys apskritai?
- Iš gausybės rago, po velnių...
- Taip.
- Žinai, džiaugiuosi, kad apie tai pašnekėjom.
- Kodėl?
- Dabar turėjom vyrišką pokalbį, o jie yra labai rimti ir emociškai svarbūs.
- Tu tikrai dar kažko užvartojai prieš ateidamas čia.
- Galimas daiktas. Nepamenu.
- Gerai.
- Kas gerai?
- Nieko. Gerk alų ir tylėk.
- Gerai.
- Puiku. Noriu pailsinti smegenis. Geras čilautas groja. Pagarsink.
- Tuoj.

po 15 minučių.

- Kaip manai, ar yra visatoje be mūsų dar kas nors?
- Ta prasme?
- Na, žinai. Ateiviai. Vadink kaip nori - maži pilki žmogeliukai, kurie zonduoja didelius išsigandusius žmogeliukus.
- Zonduoja... Cha ha ha ha... Čia geras.
- Ačiū ačiū.
- Be abejo yra.
- Iškart taip kategoriškai?
- O ką ne? Įrodyk, kad nėra.
- Gerai, čia mane pričiupai. Bet vis tiek pasakyk, kodėl tau taip atrodo?
- Patildyk tą savo čilautą.
- Savo? Tai tu jį uždėjai!
- Gerai. Patildyk MANO čilautą.
- Tuoj. Va. Patenkintas?
- Sumautai taip!
- Tai papasakosi?
- Aha... Nuo ko čia pradėt? Gerai. Manau, sutiksi, kad visata yra beribė, nes žmonės jos dar neišmatavo?
- Be abejo.
- Reiškia: a) jie negali būti tikri sakydami, jog ateiviai negali bent jau teoriškai egzistuoti; b) kadangi visata yra begalinė, tai joje tikrai turi būti daugiau negu viena planeta, kurioje yra gyvybė.
- Rišu, ką nori pasakyt. Tipo visatoj yra tiek daug visko, kad ten tikrai bus dar bent vieni tokie kaip mes?
- Galimas daiktas, netgi ne vieni ir ne keli tūkstančiai „vienų“.
- Oho...
- Sakau tau. Ateiviai yra ir jie visai nepiktybiniai.
- Bet...
- Kas?
- Tu sakai, kad mes ne vieni, bet, kita vertus, visata yra labai didelė... ir...
- Na na?
- O jei Žemėj gyvybė atsirado grynai per atsitiktinumą? Tarkim, jei tokia tikimybė buvo viena iš begalybės?
- O, Dieve...
- Bet juk tokia tikimybė teoriškai irgi gali egzistuoti!
- Gal... Nežinau.
- Galbūt niekur daugiau visatoje nėra panašių į Saulės sistemą sistemų ir mes esam vieninteliai tokie? Galbūt viskas per sumautą atsitiktinumą?
- Man atrodo, tu per daug galvoji.
- Ne ne. Tu tikrai įdomią idėją pasiūlei!
- Eik velniop. To šūdo jau ir taip savo fakultete mokaisi. Kodėl tau jo ten ir nepalikus?
- Seni, bet gi čia taip įdomiai gavos!
- Na ir ką? Gerai, tai atsitiktinumas, sakai. Bet negali žinoti konkrečiai! Gal yra ir daugiau saulių? Kaip manai, iš ko susidarė mūsų? Manai nebuvo tam tinkamų sąlygų kur nors kitur?
- Gal buvo Saulė, bet nebuvo tokio planetų išsidėstymo...
- Eik nachui!
- Baik, seni, mes gi tik diskutuojam!
- Kad tu nusišneki!
- Kad tu labai parinies. Še, išgerk dar alaus, atvėsk.
- Aš nesiparinu!
- Dar ir kaip. Va, matai, kaip parinies.
- Tylėk.
- Nėra ateivių.
- Yra tau sakau! Turi būt...
- Teoriškai.
- Neteoriškai!
- Žinai, mes arba nudėsim vienas kitą arba prisigersim. Asmeniškai manau, geriau būtų prisigert.
- Išgersiu už tai.
- Na va. Žymiai geriau.
- Išties. Velniop tuos ateivius...
- Ką ir sakiau.
- Ei! Tik nepradėk vėl!
- Gerai gerai... Tu mane vis ne taip supranti...
- Geras alus.
- Nerealus.
- nereALUS.
- Che che che...

po 30 minučių

- Nu kodėl tu ne moteris? Nu kodėl?!! Jei būtum moteris, tuoj pat tave imčiau!
- O aš tau taip duočiau!
- CHAAAAAAAA!
- Kiek valandų?
- Turbūt jau paryčiai...
- Reikia eit miegot.
- Tingiu.
- Jo. Ir aš.
- Tinginiai...
- Koalos.
- Baik prikloint sakau tau! Tuoj apsimyšiu, o iki tūliko tingiu.
- Tai gerai. Dar tik porą...
- Aš tave apmyšiu. Rimtas!
- Pasiek pirma, tada kalbėk.
- Reikia pasiklot lovą.
- Šita lova panaši į dvigulę. Jinai dviem?
- Ne. Čia vienam...
- Gay jokes, gay jokes!
- Che che...
- Bet taip bus žiauriai nepatogu.
- Atnešiu porą antklodžių iš kito kambario.
- Tų leopardinių?
- Jos zebrinės, po galais! Kiek galiu tau kartot...
- Ačiū. Tu geriausias.
- Žinau.

po 5 minučių

- Labanakt, ožy.
- Eik šikt, suski.

po 10 minučių

- Dar nemiegi?
- O kur čia pamiegosi, kai tokie aplinkui voliojasi...
- Ką galvoji?
- Užsičiaupk ir leisk pamiegot...
- Nė velnio.
- Aš tave apmyšiu.
- Man rodos, tu jau pamyžai ant lovos. Dabar smirdės.
- O man rodos, kad tu pašikai.
- Nekažką nekažką. Galėjai geriau.
- Žinau. Aš pavargęs. Miegam?
- Miegam.

po 5 minučių

- Nori vandens?
- Visai neatsisakyčiau.
- Šilto?
- O tu dėl manęs jį dar ir pašildytum?
- Aišku, ne!
- Tai kam klausi?
- Šiaip. Noriu paerzinti.
- Eik velniop. Duok miegot.
- Tai atnešti?
- Pats atsinešiu.
- Tai jau atnešiau, kol miegojai.
- Dėkui.
- Pasprink.
- Koks tu malonus.
- Nėra už ką, nėra už ką.
- Kada rytoj keliesi?
- Nežinau. Man niekur nereik.
- Ok.
- Labanakt.
- Labanakt.

po 10 minučių

- Love you, man.
- Fuck off, yer faggit!
- Lickmyballs!
- Love you too, man.