Apie lelijas

kai paimu leliją į ranką
jos kotas rudėja ir žiedas nuleipsta
tada mano kūnas suteka į vainiklapį
ir tyliai, be ženklo tenai pajuoduoja
ir laukia, kol kotas gėlės
vėl bus pamerktas į švarųjį vandenį
tik pirma reikia, kad kas nors jį nuskintų
o tada belieka maldauti, kad įmerktų į skystį
kol gyvybė  dar visiškai neišėjo
ir kai ląsteles apsemia vandenys
tada jau galima išlįsti
tada jau galima pasirodyti
pasauliui ir sau pačiam
prisiskinti į glėbį lelijų
ir gintis jomis nuo negandų