Laiškas (juodraštis)

Vasara buvo tvanki. Danguje kasdien kabėjo svilinanti saulė. Karštis sekino ir migdė. Papūtus vėjeliui, gatvių dulkės įkyriai lindo į akis, burną. Norėjosi vėsos ir drėgmės, kuri kaip ir karštis greitai atsibosta.

Išvažiuodama atostogų, draugė paliko mane saugoti butą. Per tą laiką pagal temas prašė surikiuoti jos knygas. Nesinorėjo raustis dulkėse, kurių visada prisikaupia knygų lentynose. Jos įkyrėjo gatvėje. Tą darbą vis atidėliojau.

Vieną vakarą dangus aptemo, į stiklą ėmė belstis lietaus lašai. Apėmė keista nuotaika būti tarp knygų. Viską išėmiau ant grindų. Paskui pamažu rinkdama ėmiau dėlioti į atskiras lentynas. Knygų buvo tiek daug, kad dirbau keletą vakarų.

Pagaliau liko tik vaikiškos knygelės. Kartu su jomis buvo sudėti ir piešiniai. Susidomėjusi juos apžiūrinėjau. Lentynos kampe radau piešimo lapus, prirašytus didelių raidžių. Jau taikiausi išmesti į šiukšlyną, bet vieno lapo viršuje didelėmis spausdintomis raidėmis buvo užrašyta – „LAISKAS TEVELIUI“.
„Kas gi čia dabar? – nustebau. – Tėvelio seniai nebėra…“
Popieriuje raidės buvo iškrypusios į šonus – rašyta neįgudusios vaiko rankos.
Sunkiai galėjau įskaityti nelygų, jau kiek apiblukusį, kaip iš kreivų pagaliukų sudėliotą raštą. Perskaičiau du kartus. Tik antrąkart suvokiau, kad laiškas rašytas ne ranka, o tiesiog išsiliejęs iš mažos širdelės… Verkė skaitoma kiekviena išsikraipiusi raidė. Nesulaikiau ašarų ir aš…

Mergaitės tėvas buvo žuvęs prieš daugelį metų. Kažkada laišką rašiusi mergaitė – jau suaugusi ir sukūrusi savo šeimą...
Prisiminiau, kiek daug vyresniajai reiškė tėvas. Jie eidavo slėpynių, išėję pasivaikščioti, žaisdami vienas kitą vaikydavosi. Vakarais prie lovelės tėvas skaitydavo jai pasakas. Mergaitė jį nepaprastai mylėjo, buvo labai prisirišusi.

Praėjo nemažai laiko, o aš vis atmenu labai paprastus, širdį veriančius vaiko  žodžius, parašytus didelėmis raidėmis:
„TEVELI MAN LABAI LIUDNA PRISIMENI KAIP VEDEI MANE I DARZELI O AS NENOREJAU BUSIU GERA TIK PAREIK AS TAVE LABAI MILIU“

Nesunku įsivaizduoti, ką tada jautė maža širdelė, kviesdama pareiti į namus žuvusį tėvą ir nesuprasdama, kad to niekada nebebus…
2001