Laika jūra

Laika jūruo plaukiuo stombės lītis,
Žmuogos ėras tarp anū so plausto –
Nelėikt kumet i kėtus dairītėis,
Vėn veiziek, ka tavės nenubausto.

Je tik kėik aptingsi a prisnūsi,
A žiuopsuosi i kėtū lėkėma,
Nemanīk, prīš vieji nepapūsi,
Tik gali prarastė sava kini.

Tau atruoda jūra ta dėdiausi –
Nē kraštū, ne gala nematītė,
Līn ė posta ont plaukėka gausē,
Kartās neblėikt kou besėmaitintė.

Ė i sava rēkalus įkrėtės
Tik vairuoji ė savi užmėršės,
Ka nesusisokto priekie rėtės,
Nepakliūtum kam į mėgla tėršta.

Plaukont jiegas senk ė viel atsėgem,
Bet mažie ė svuoris, ė stiprībė –
Ka jau slīsti i pakalnė ragiem –
Kas iš tuo, ka esi susizgrėbės?

Nebgali jau nieka bepakėistė–
Nuodiemės ė pīktē jau nusieda.
Nieka naujė – jūruo ka nuskėisi,
Ka bova apžėlpės kāp pelieda.