Skiriu Vladimirui Sutejevui
Laivelis
Žinote tą mišką seną
Su srauniuoju upeliu?
Ten laimingai sau gyveno
Penketas gerų draugų.
Visada linksma varlytė
Didžiaakė ir žalia.
Ir viščiukas, čia atklydęs
Iš laukų, kurie šalia.
Ilga uodega peliukas –
Jis – vikriausias iš visų.
Nuo pelėdos net pasprukęs!
Tad visiems su juo drąsu.
Skruzdėliukas darbininkas –
Nors mažytis, bet stiprus.
Ką tik kelyje užtinka –
Viską tempia į namus.
Ir raudona boružėlė
Su taškuotu švarkeliu –
Ji, nuo ryto atsikėlus,
Ropinėja tarp gėlių.
Vienądien varlytė veda
Prie upelio juos visus.
Plaukiot nuo mažens įpratus,
O draugams – vanduo baisus.
Į upelį strykt nuo kranto:
- Šokit šen greičiau visi!
Na, nejaugi nesupranta,
Kad nuskęs jie vandeny?
- Niekam esate netikę!
Jūs visi – tikri bailiai!
Jei nenorit – ir nereikia! –
Dar aptaškė įžūliai...
Na, ir draugė... Įsižeidę
Jie susigūžė krante...
Ir sumanė, kol ši žaidė:
- Reikia plaukti! Valtele!
- Statome geriau laivelį!
Jo bures vėjelis pūs.
- Ir parodykim, kad gali
Mums vanduo būt nebaisus!
- Tu, peliuk, esi vyriausias, -
Tarė jam staiga draugai, -
Tu statyboms vadovausi,
Nes daugiausia išmanai.
Tarėsi jie, braižė smėly -
Šitoks darbas ne juokai!
Išsiskyrė valandėlei...
O kodėl? Kaip tu manai?
Ogi medžiagų ieškoti!
Štai viščiukas rado jau -
Lapą nešasi už koto.
Burę turim! Kas toliau?
Laivui kevalas tiks puikiai -
Čia sutilps draugai visi.
Žiogas net nutildė smuiką -
Kaip? Jie plauks ir liks sausi?!
Tempia smilgą skruzdėliukas -
Stiebo juk reikės laive?
Parkeliauja, kiek užtrukus,
Boružėlė su virve.
Gal ne virvė čia – siūlelis...
Na, bet argi tai svarbu?
Laivą jau statyti galim!
Be plaktuko ir vinių!
Pasakyta – padaryta
Po akimirkų kelių.
- Lipk į stiebą, skruzdėlyte,
Riški burę siūleliu!
- Laivas baigtas – išbandykim,
Ką jis gali vandeny!
Stumtelėjo vieną sykį -
Nieko! Dar – trys, keturi!
Išpūtė akis varlytė:
Pro pat ją, su vėjeliu,
Plaukia laivas nematytas...
- Noriu su jumis kartu!
Bet nors, rodos, šaukė garsiai,
Neišgirdo jos draugai...
Ką varlytei tu patarsi,
Jeigu viską supratai?