Tu nubusi rudenio naktį,
kai kvepės sidabrinis lietus,
ir pabelsi skambiai į langą,
vėl prabudinsi mano jausmus.
Žodžių aidas kaukšės stikluose,
veiduose šerkšną rankos tapys,
Tu laikysi mane ir kerėsi,
aš prarasiu visas gyvastis.
Tu nubusi rudenio naktį,
kai kvepės sidabrinis lietus,
ir pajausi, staiga, aš nykstu...
Buvo žvaigždės ir Meilė ir vėjas
buvo daug rudeninių naktų.
Sraigiūkščiui, už buvusią nuostabią draugystę.