Neįpareigojantis

Jeigu ateitum, nupieščiau gilų slėnį, apsuptą kalnų, –
Jame klajotų naivios avys ir užklydę vasariški elniai.

Praūžiantis dangaus vanduo pasėtų džiaugsmo kvapą,
O vakaras, atpėdinęs per samanas, ramybės mezginiu apklotų.

Sumėčiusi natas į sraunią upę, purslais lopšinę supčiau, –
Žvaigždelės, nusileidusios greta, neleistų mums dainuoti.

Tekėtų laikas glostančiom bangom pro tolstančias gėlas
Ir tyliai skelbtų dangui apie jausmą. Ir apie sielos grožį. 

Patirtumei, kaip svaigiai atsidustų vėl aušra
Ir pažadėtų dieną, kupiną pilnatvės.

Jeigu ateitum...