Katatonija

Paspringau ir pradėjau dusti, nuo dulkių kamuolių įsirangiusių mano plaučiuose, tačiau likau sėdėti kėdėje, panardinusi galvą į knygas, rydama žodžius it besotė žiurkė. Pradėjau skęsti, nes sakinių bangos trankė mano smegenis skaldydamos jas į šipulius ir greit minčių laivų nuolaužos tabolavo chaotiškai sustingusios virš juodos bedugnės. Kairė ranka, laikanti peilį, užtaisyta mano prakaitu ir krauju, draskė cypiantį popierių, o kapliadantė mūza tarsi plakamas velnias kriokė į ausį. Patrakusios, vaivorykštės spalvų musės, skraidė apie šviesias, perregimas blakstienas, primenančias netvarkingus kaktuso šerius. Dykuma, apsygyvenusi mano tarškalų dėžėje, sunkė paskuitines sultis iš lanksčiojo raumens, dantys griežė laidotuvių maršą jasudami kavos pupelių kartėlį burnoje. Audringi vėjo gūsiai rovė auksinius šiaudus iš galvos, o nerangus “sardele” primenantis kūnas krūpčiojo, išgirdęs ąžuolu kvepiančių durų atodūsius.

Mažutė rankutė su penkiais kreivais pirštais, nusileidusi ant mano peties, piešė nagų akvarėlėmis. Balta, pieną primenanti oda skleidė vanilės trupinių kvapą, viliodama atsisukti ir pažvelgti į netikėtai apsilankiusį svečią. Tačiau į žemės drebėjimą panašus kaulų barškėjimas, draudė atlikti primityvius judesius, o ir iš baimės sustingęs gyslose rubino raudonumo skystis, nežadėjo nieko gera. Miniatiūrinės skruzdėlytės lakstė nugara, sukeldamos žaibą savo įelektrintomis pėdutėmis. Labai norėjosi praverti pelenų spalvos lūpas ir nusikvatoti, kadangi per trisdešimt sekundžiu sugebėjau pavirsti vaškine statula. Bet tai nebuvo mano kaltė, tai Pijaus, berniuko albinoso darbas.

Nedidukas, kaulėtas siluetas šleptelėjo ant senučiuko stalo, kuris nuo nesamo svorio net suvaitojo. Sidabriniai siūlai, krentantys ant porcelianinų pečių, tartum krioklys, šnabždėjo dulkėms paslaptis. Du smalsūs juodi safyrai spoksojo į mane ir netgi velvetiniai akių vokai negalėjo pridengti to vaikiško įžulumo. Smaila, šiek tiek suraukta nosis godžiai uodė mano sielos blizgučius, pasprukusius pro plačias šnerves bečiaudint. Praverta neoninė burna demonstruojanti šypseną baltų iki ausų nusidriekusių dantų ir tos gilios skylutės skruostose, matyt, močiutės palikti pirštų įspaudai. Žiūrėjau į savo mažojo draugo veidą, negalėdama atitraukti akių, sukaustyta katatonijos, kurią Pijus nuolat atsineša ant savo pirštų galų.