broliai

Sėdim kambaryje prie stalo vienas priešais kitą: aš ir mano brolis. Tylus jis žiūri į mane susirūpinusiom akim. Už lango girdžiu žmonių šurmulį, riksmus. Netrukus po mūsų langais pralekia keli sunkvežimiai, o kažkur tolumoje pasigirsta automatų šūviai. Mano ranka dreba. Smilksta brolio cigaretė, nes baimė sukaustė jį taip, kad pamiršo pabaigti ją rūkyti. Aplinkui daugiau nieko nėra. Nieko neliko. Jo žmona sprogo važiuodama autobusu namo prieš kelis metus, o sūnų vieną rytą išsivežė kariškiai. Dabar kariaus kartu su kitais ir žus, o jei ne, jie jį paprasčiausiai nušaus kaip ir visus kitus šunis - „dezertyrus“. Klausiu savęs, kodėl vis dar esu šioje prakeiktoje šalyje, kodėl nepabėgau kartu su šeima, kai turėjau progą? Nes bėgti paprasčiausiai nebeliko kur. Mūsų pasaulis neišvengs to, kas jau ant slenksčio. Stebiu, ką daro mano brolis: ūmai jo žvilgsnis nuo manęs nukrypsta į langą:

Kiek laiko tai truks?
Nežinau, brolau... Nežinau.
Kaip manai, ar turim vilčių iš viso šito išsikapstyt?
Nežinau, broli... Neklausk manęs. Juk tu žinai, kuo tai baigsis.
Taip... – jo skruostu nuriedėjo ašara.

Ant stalo guli peleninė, kurioje baigia smilkti brolio cigaretė. Dar ant stalo guli senas mūsų tėvo revolveris, kurį gavo išeidamas į pensiją. Buvo geras detektyvas – jo dėka mūsų mieste sugavo tris serijinius žudikus. Bet dabar tai jau nebesvarbu. Nesvarbu, kas yra žudikas. Pasaulis apsivertė aukštyn kojom: žudymas jau gana seniai dingo iš mirtinų nuodėmių sąrašo. Atsistoju ir nueinu prie lango, kieme apačioje matau kasdienybe virtusį vaizdą: krūvos vaitojančių perkarėlių voliojasi gatvių pakampėse, kiek sveikesni eina palei juos, o pilki ir išvarginti veidai pasako viską - karas jau niekada nesibaigs. Staiga atvažiuoja dar keli sunkvežimiai, iš jų išlipa būrys iki dantų apsiginklavusių kariškių su dujokaukėmis ir išveda dešimt ligotai atrodančių moterų su maišais ant galvų. Turbūt ligos ėmė siausti ne tik tarp civilių... Tų pasmerktų moterų pageltę kūnai ir karo medikų uniformos viską išduoda. Po jų dujokaukėmis tvyro baimė ir beprotybė: iki dantų ginkluoti vedasi nusilpusias moteris, kurios vos pastovi ant kojų, į priešais esančią apleistą mokyklą. Po kelių minučių prasideda šūviai, kurie tęsiasi dar kelias minutes tarsi tos moterys būtų kokie zombiai, galintys prisikelti iš numirusiųjų. Jie taip jų bijo. Bijo to, ką patys pradėjo.

Grįžtu atgal prie stalo, bet dar nesisėdu. Pažvelgiu į brolį, kuris taip pat girdėjo šūvius:

Kas tai buvo? - paklausė neatitraukdamas akių nuo lango.
Gal nori išgerti?
Ar dar turim ko?
Be abejo, turim. Pasilikau dar vieną – paskutinis, - pamėginau jam nusišypsoti, tačiau jo gilus žvilgsnis paskendo kažkur apsiblaususiame lange.
Tuomet atnešk.
Tuoj, broli.

Nuėjau į savo kambarį, kuris dabar labai pasikeitęs. Gana seniai visas nuotraukas nukabinau nuo sienų ir ištraukiau iš rėmelių – laikau jas mažoje sausainių dėžutėje, kad galėčiau nešiotis arba paslėpti, jei vieną dieną mūsų išsivesti ateitų kariškiai. Iš viso šiame kvartale kažkada gyveno apie du šimtus šeimų. Dabar keliuose dar nesugriuvusiuose plytiniuose namuose likome aš, mano brolis ir keli išvargę senukai. Girdėjom, kad šis rajonas greitai bus uždarytas. Teks keltis kitur – palikti namus. Ruduo. Nebeturime medžio – visus nereikalingus baldus jau sukūrenome savo nedideliame židinyje. Maistas beveik pasibaigė. Kariškiai nebevežioja mums maisto paketų – nebeliko prasmės. Dabar kažkada žalias ir kupinas vaikų juoko rajonas virto Dievo pamirštu užkampiu, o vėliau pamažu virs biologinių atliekų šiukšlynu, kai tie perkarėliai gatvėse pagaliau nusibaigs ir ims pūti. Su laiku sunkvežimiais juos pradės vežti iš kitų rajonų čia. Nežinau, kiek laiko mums dar liko, tačiau per radiją, kurį susitaisėm, girdėjau, kad situacija fronte pablogėjo. Liko vos kelios linijos ir prarasim dar vieną svarbų gynybinį įtvirtinimą, o tai reikš tik viena – griebimąsi šiaudo. Nebijau karo pabaigos – mes jį jau beveik ir taip pralaimėjom, tačiau tai nesibaigs paskutinės tvirtovės sudeginimu ar savo tautos sunaikinimu. Ne. Mums dar liko paskutinė viltis, kuri sunaikins viską. Mūsų šalis visuomet didžiavosi branduolinėmis galvutėmis, kurias laikė tokiems atvejams, kaip šis. Ji nepasiruošusi branduoliniam karui. Dievaži, ji nepasiruošusi niekam – mūsų žmonės dvesia kaip ligota galvijų banda. Karo padėtis ir cheminės atakos nustekeno mus. Valdžia tik parodė, kokia ji bejėgė. Ištraukiau iš komodos po stalčiumi paslėptą viskio butelį. „Jack Daniels“ – tėvo mėgstamiausias, padovanotas man prieš daugiau nei dvidešimt metų – koledžo baigimo proga. Pamenu, kaip pasakė man, kad laikyčiau jį ypatingai progai. Regis, ji pagaliau atėjo... Liūdnai nusišypsojau ir grįžau pas brolį, kuris vis dar spoksojo į tą prakeiktą langą, per kurį pamatėme pasaulio beprotybę.

Še, broli, tu atidaryk.
Bet juk tėvas padovanojo jį tau... – pagaliau atitraukė akis nuo lango.
Žinau. Todėl atidaryk ir įpilk man, jei nesunku, - su pasitikėjimu perdaviau jam viskį, o pats atsisėdau kitame stalo gale.
Mes nebeturime taurių.
Nieko, brolau, - tyliai nusijuokiau, - tam yra kaklelis.
Taip... Kaklelis... – ir jis tyliai nusijuokė. – Pradėk, - butelis atslydo iki manęs po tiek metų vis dar blizgančiu ąžuolinio stalo paviršiumi.
Už tave, broli, - užsiverčiau ir ugninis „Jack Daniels“ nutekėjo gomuriu.

Pajutau, kaip kūną užplūdo šiluma. Pažvelgiau į brolį: šis laukė savo eilės, todėl ilgai nedelsęs pastūmiau viskį atgal. Gurkštelėjo daugiau už mane ir atsikvėpęs tarė:

Velniškai geras.
Žinau, brolau. Duok dar gurkštelt.

Butelis slidinėjo tai pirmyn, tai atgal, kol ištuštėjo iki pusės.

Kaip manai, ar dar ką transliuoja gražaus per radiją? Kokia buvo ta stotis, kuri grojo „Wish You Were Here“?
Atrodo, tai buvo „K-Rock“...
Įdomu, kaip jie vis dar sugeba transliuoti?
Galbūt tai robotas. Greičiausiai robotas.
Taip. Robotas turintis velniškai gerą muzikinį skonį...
Taip... – pažvelgiau į lipnia juosta apvyniotą radijo imtuvą ant grindų. – Įsijungiam?
Kaip tik norėjau tavęs paprašyti.

Atsargiai pakėliau išklerusį apartą ir pastačiau ant stalo:

Baterijos dar turėtų būti nenusėdusios.
Įjunk, įjunk! – jo akyse pastebėjau džiaugsmo kibirkštėlę ir šiokią tokią viltį.
Na na na... – pasukau jungiklį ir išgirdom statinį traškesį.
Palauk tu ne taip darai – reikia pareguliuoti anteną štai taip... Ir dar šį daikčiuką priveržti stipriau čia štai taip... – mano brolis nuo vaikystės buvo apsigimęs mechanikas: visuomet mane meiliai ir kantriai mokydavo, kaip reikia sukti varžtelius ir veržlytes – nuo vaikystės iki šiol. 
Na štai! Eu-po velnių-reka! – ėmėm kvatoti džiaugsmingai apsikabinę, kai traškesyje pasigirdo „The Beatles – Let It Be“.

Klausėmės šio gabalo ir gėrėm tėvo dovanotą viskį. Išsitraukiau cigarečių pakelį, kuriame liko viso labo dvi.

Rūkysi?
Pala... – pertraukė mane toje vietoje, kur Polas Makartnis pradėjo priedainį „Let it BE, let it be, let it be, let it be/ Speaking words of wisdom, let it be... “ – Paklausyk, koks grožis...
Įdomu, kur dabar Makartnio siela?
Galbūt ji siunčia mums šią dainą?
Gal... Visko gali būti, kad ji dabar su mumis.
Nusišypsok, broli, - pagaliau jis nusišypsojo ir atsisėdo ant grindų atšlijęs nugara į sieną. - Ateik.

Ištiesė man viskio butelį ir aš atėjau. Užsirūkėm. Rodės, kad klausėmės tos dainos visą amžinybę, svajojome, vylėmės, kad karas vis dėlto baigsis ir tą dieną jau nebebuvo svarbu gyvensim ar mirsim, o cigaretės pamažu smilko darydamos mums garbingą paslaugą. Iki vakaro nuskambėjo dar daug geros muzikos: girdėjome „The Queen“, „Coldplay“, „Bloc Party“, netgi patį Eltoną Džoną atliekant „Your Song“ ir dar daug kitų mums sentimentus keliančių grupių. Sėdėjome prieblandoje klausydamiesi, ilsėdamiesi. Brolis buvo beveik beužmingąs man ant peties, kai muzika staiga nutrūko ir pažadino mus iš naivaus sapno – per radiją pasigirdo pranešimas:

Piliečiai, kalba jūsų prezidentas. Ką tik buvo pralaužtas gynybinis įtvirtinimas prie vandenyno. Priešas stumiasi į gyvenamas teritorijas. Mes nebegalime jo sulaikyti, tačiau nepasiduosime kovoję. Mes GALIME laimėti! Nuo šios akimirkos prasideda pirmo lygio gynybinė parengtis. Tepadeda mums Dievas...

Brolis pažvelgė į mane prieblandoje:

Regis, viskas...
Nekalbėk taip! Galbūt jie tik blefuoja. Galbūt galvutes jau seniai išmontavo? Nejau tiki tais valdžios paistalais? – bandžiau drebančiu balsu guosti jį ir save, tačiau žinojau, kad kelio atgal nebėra.
Mes abu žinom, kaip yra, kaip bus...
Ne!

Mano kūną užplūdo šaltis: išpylė šaltas prakaitas, ėmė drebėti rankos.

Nebėk nuo savęs, brolau, geriau padėk man išgerti šį viskį.
Prašau...
Viskas gerai - aš žinau. Aš irgi bijau.
Kodėl visai tai vyksta? Broli... - pravirkau.
Dabar jau tu manęs neklausk, nes aš taip pat, kaip tu, neturiu atsakymo į šį klausimą... – guodė jo apgirtęs balsas.
Kodėl tu nebijai?
Nes aš jau pavargau bijoti. Nebeturiu dėl ko. Broli, mūsų gyvenimas anksčiau ar vėliau baigsis, tačiau savąjį jau nugyvenau - jame nebeliko tų žmonių, kurie man rūpėjo.
O kaip gi aš?
Tu? Tu esi mano jaunėlis brolis. Myliu tave taip pat, kaip ir savo žmoną, dukrą ar tėvą, tačiau jų be galo pasiilgau. Juk supranti? Pavargau laukti, kada tai įvyks. Man jau nebesvarbu...
Nekalbėk taip!
O kaip man kalbėti?
Tu girtas!
Ne, brolau, aš negirtas. Daugiau pavargęs, bet tu tik neliūdėk – aš myliu tave ir niekad neleisiu, kad tau kas nors atsitiktų.
Prašau, daugiau taip nekalbėk... Mes išgyvensime šį karą... Mes pradėsim viską iš naujo...
Jei jau taip sakai, - brolis ramiai pažvelgė į mane su meile ir ištiesė rankas: apsikabinom ir ilgai nepaleidom vienas kito.

Atėjo naktis, o butelis pamažu ištuštėjo. Brolis ėmė dainuoti lopšinę, kurią jam dainuodavo mūsų motina, o paskui, kai paaugo ir ją išmoko, dainuodavo man, besivoliojančiam vystykluose. Užmigau atsirėmęs į sieną šalia jo. Sapnavau didelį geltoną lauką, nušviestą saulės. Jame žaidė būrys vaikų ir bėgiojo šuo. Staiga sapne nuaidėjo šūvis.

Išsigandęs atmerkiau akis: vaizdas buvo susiliejęs. Kadangi ilgą laiką nešioju akinius, mano akys ilgiau pripranta prie šviesos. Rytas. Jaučiu, kad esu gyvas. Dieve... Mes vis dar gyvi! Išgąstis atslūgo. Ėmiau čiupinėti aplink, parverčiau radijo imtuvą, kuris vakar visiškai išsikrovė. O kur brolis? A, štai: sėdi ant kėdės priešais ir žiūri į langą. Išties. Koks gražus rytas... Saulėta: gelsva šviesa nudažė nuo dulkių papilkėjusias sienas.

- Broli... – ėmiau džiaugsmingai kalbinti, - broli, mes gyvi! Sakiau tau, kad jie blefavo! Juk sakiau tau! – brolis pasirodė labai ramus tarsi visai negirdėtų, ką jam sakau - matyt, apie kažką susimąstė.

Ėmiau pamažu stotis trindamasis akis ir mirksėdamas, o jis vis žiūrėjo į langą.

Gi maniau, kad vakar atsižiūrėjai į jį, - nusijuokiau jam įkandin, tačiau nesulaukiau  nė žodžio.

Pamažu ėmiau artintis prie brolio: viskio butelis stovėjo šalia ant stalo, kai pastebėjau, kad ant jo kažko trūksta. Kur revolveris? Ir akys pagaliau praregėjo: ginklas brolio rankoje. Pažvelgiau į lubas: nuo jų ant žemės varvėjo kraujas su smegenų likučiais, tuomet žvilgsnis nukrypo atgal į brolį: jo akyse spindėjo ne saulės spinduliai. Ne. Tai ne saulė nušvietė mūsų butą - už lango degė žemė, napalmo pritvinkusi žemė!.. Visas miestas skendėjo liepsnose, o mirties lopšiuose besisupantys perkarėliai paskutinį kartą gavo progą pasišildyti pūvančias kojas pakeliui į pragarą.

Atsisėdau susiėmęs už galvos, tada pradėjau rėkti kaip koks daunas, daužiau rankomis stalą, kol susikruvinau krumplius. Likusį laiką tiesiog sėdėjau priešais lavoną susmukęs, palūžęs. Nežinia, kiek laiko ten prasėdėjau. Man atrodo, kad parą, o gal tik kelias valandas? Tiesą sakant, neberūpėjo, kiek. Paėmiau butelį, kuriame dar skendėjo lašas vilties ir jį išgėriau - sunaikinau tą saldžiai deginančią apgaulę.

- Broli... - puoliau ant žemės ir atšliaužiau keliais iki sustingusio kūno.

Apkabinau jį: veidu nutekėjo kraujas.

- Kodėl tu mane palikai? KODĖL!!! - spaudžiau kūną tarsi jame būtų pasislėpęs tikrasis brolis - didvyris mano akyse, kuris NIEKADA nepasiduodavo, niekada...

Išplėšiau iš surakintos plaštakos revolverį, kuriame liko keturios kulkos, tačiau aš juk negodus - prireiks tik vienos. Ėmiau isteriškai kvatoti iš to, ką pagalvojau. Iš to, kad likau visiškai vienas...

Atsistojęs grįžau į kėdę ir atlenkiau gaiduką. Įsikišau kruviną vamzdį į burną, pajutau pažįstamą skonį, kai įsikandi į lūpą. Vos neapsivėmiau. Žiaukčiodamas ištraukiau vamzdį iš burnos išspjaudamas raudonas seiles, tada vėl įsikišau atgal. Staiga išgirdau tolumoje - ėmė kaukti sirenos. Pagaliau tai atėjo... Kodėl negaliu paspausti? Ko delsiu? Aš bijau. Bijau, nes mano brolio jau nebėra šalia! Velniškai bijau. Sirenos kaukia vis garsiau. Negaliu suprasti, ar jos tik mano galvoje, ar tai vyksta iš tikrųjų. SPAUSK! Negaliu... Dar šiek tiek, kol nustos daužytis širdis... Dar akimirką, kol įkvėpsiu paskutinį oro gurkšnį... Pažvelgiu pro langą: toli už miesto nušvinta dangus ir ta dangiška šviesa nustelbia visas liepsnas. Pažvelgiu į laikrodį ant rankos: rodyklė eina... eina... eina... kol galop sustoja. Sudie, žiaurus pasauli. Sudie, broli, - gal kada nors mes dar susitiksime. Šviesa užlieja kambarį ir nebesuprantu, ar suspėju paspausti, ar ne - ji tokia ryški, kad nieko nebematau išskyrus ramybę...