Naktį

Šią naktį niekas nekalbėjo tyliai

Ir man norėjosi prabilt

Devynias ašaras išverkus

Nepraveriu burnos- ji akmeninė.

Man taip norėjos skrist į tolį

Bet niekas nedavė sparnų.

Tylėdamas atskrido angelas baltasis

Prašneko jis, o aš dar negaliu,

Ir kalba sako išdidžiai stovėdamas

Aš taip ištempusi ausis klausiausi

Bet jo išgirst nesugebėjau.

Norėjau šaukti, klykti, rėkti

Palūžusiu savu balsu.

Guliu aš sniege šaldama

Bet nieks man nepadėjo jo nuimti

Guliu jame visa sustingus

Ir net vilties nebeturiu,

Staiga berniukas sugriebė už rankos

Ir šildo savame glėby

Išgelbėjęs svajas manas

Jis buvo ne toks pat,

Kaip likę žmonės šiam pasauly

Išgirst mane jis sugebėjo

Tada kai aš kalbėti nemokėjau

Sustingo oras mano gerklėje

Tuojau dusint pradėjo

Bet kai staiga manąsias lūpas

Palietęs angelas savosiom lūpom

Ir pabučiavo…

Išgelbėjo mane ir vėl

Kalbėti vėl aš negaliu

Manąsias lūpas- valdo kitas

Ir pravirkstu aš snaigėm

Nejaugi aš tokia keista?

Ir suprantu, kad tai tiesa.

Įkvėpęs naują gyvastį tas bučinys

Kuris lig šiol manąsias lūpas liečia

Ir ligi šiol mane bučiuoja angelas

Padėdamas kvėpuot ir skrist.

Snoopy