Rašyk
Eilės (73344)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mano pastangos iškęsti skausmą baigiasi  absoliučia vaidyba. Marionetiškas galvosūkis,
aštrūs kivirčai, šliužai, požeminės  katakombos,  masyvūs juodi šešėliai, vis gilėjanti juosta – pribloškia svetimus. Mano rauda širdimi tęsiasi ilgas valandas, aš trasi ne tik verkiu, bet ir postringauju apie pabudusius iš pasakos brolius, kurių taip ilgiuosi.
  Verda, viskas virte verda, o blogio demonai mane išsekina dar  labiau, uostau ugnį it kokia  laukinė mergaitė  mokanti šnekti tik ženklais. Aš, tiesa, ir esu laukinis - neišauklėta padugnė, sugebėjusi persirausti  sau naują  guolį, mirtinai išalkusi, bet sugebėjusi patenkinti save gaiviu oru. Ir taip kiekviena akimirką, kai nusispjaunu į savo apskretusį kūną. Akys rausta tik nežinia  ar iš pykčio, ar iš pašaukimo tarnauti kitam. Duoną  burnoje jaučiau taip seniai, ir vis galvodavau kada gi pagaliau mane pašauks pareiga.
  Juodvarniai nelanko manęs ir aš dėl to labai liūdžiu, negaliu pasisverti svarstyklėmis  be jų pagalbos ir atspėti kiek mano kūnas dar bus  labiau tobulesnis veidrodžio pavidale.
Nuogumas manęs negąsdina, jaučiuosi gerai kai mane raižo rožėmis ir  skaldo pabirusi po  medžiais iš pragariško šauksmo. Pasaulis pripildytas dėmėm  keičiasi,  virsta vientisa spalva ir moko žmones paklusti permainom.
    Kvaila, kai žiūriu per langą ir laukiu išganymo. Nors mano metodinis žiūrėjimas slopsta aš negaliu visko pakeisti  tik jis, laukinio berniuko kūrėjas regis bando  keliauti laiku ir ieško tinkamų vaistų. O aš vis dar ten pat, nuogumo pavidale  ir rausvom akim, persirėžusi per dvigubą kąsnį lelijomis  puoštų vainikų.
Vienas  iš mano brolių karta man pasakojo istoriją apie, paprotį,  tuomet  giliai kvėpavau ir vilkinau laiką, jog jis  kuo ilgiau pabūtų  su manimi, nors ta istorija manęs visiškai nedomino.
Laikiausi iš paskutiniųjų vos ne žviegdamas, kai jis man pasakojo  gyvuliška veiksmo sceną, iš keltų kultūros mišinio.
”Apsivožęs vaikas, savo mirtimi palaimindavo visą gentį ir ištroškusius kraujo  vadus. Moterys nusisiautusios sandalus klupčiojo aplink šamaną tarsi laukdamos išpirkos  už jų vaikus. Jos aukojosi. Supranti mane?, - tampydamas mane už plonutės rankelės, bandė  įtikinti.
O aš žiūrėjau į jį nesuprasdamas laiko, kad  pagaliau likimas neglobos ir  saviškių.
  Pikta jam buvo, jog sesuo visada mokėsi tik iš kitų, o jo maldos ir legendos nedomino.
Persikėlimas į  viršukalnę visada būdavo abejingas kosminis laikotarpis, kuriuo rėmiausi toldama nuo šio pasaulio.
Vilkės archetipas, man kelia nuostaba, ji juk aukojasi buria vieną paskui kitą palikuonis ir glaudžia uoloje mėsos gabalą apmaitotais nagais, versdama valgyti mažyčius šunyčius.
O dabar  liko tik padrika gatvė iš akimirkų, su sauja skausmo ir  vis dar tais pačiais senoviniais brangakmeniais. Pavargau, svarstyklės kaip visada sugirgžda ir man nė motais ką galvoja mano senoliai, aš priklausau tik savo  ketinimas kažkada  pereiti į aukštesnį lygmeny nei ta prakeikta mergaitė, nušiurusiais plaukais.
Sodrumas kaip visada virsdavo kelione, menu laikus kai mane maitindavo tik gaivališku motinos pienu, aš - tasai mažas šunytis laukdavau kada mane šers ir žindys. Vis rėkdavau, o  dabar jau nebe, motiniškumas greitai dingo ir likau  aš, pasaulio palangė ir  sena lipdukais apklijuota lovele, kuri ir padarė kreivas mano akis.
Dabar  tik kibire telpa visos svajonės iš kažkada būsiančio vientiso pasaulio. Gamta pasidarbavo tik tam kad išliktų tie kurių nereikia kelti per vandenyną  į  gimtuosius namus . Toki klodai mažai kam suprantami, broliai paliko mane, būtent dėl to, kad laukiau savo pareigos šauksmo. Keblinau pirmyn ir atgal  kol apsisuko ratas. Ir vėl sėdžiu ramus it valgydamas riebias muses. Iš raudono savo žvilgsnio daug nesitikiu,  bet darbas  yra būtinas. Tarsi ir pats nežinočiau, kad niekas nenori imti tokiu kaip aš, palamdytais kampais knygos puslapių. Vertinu atvirą elgesį, kaip ir dabar  būdamas nuogas laukiu  šunyčių nublukusiais kailiais. Oras kaip niekada gražus, šviečia saulė ir  atspindi perlamutrinius drugelių sutrukinėjusius, išraižytus gyslomis sparnus.
„ar mano miestas kursis ilgai? ‘. -išgirstu tik aidą.
Žinau, kad kalbu sokratiškai, o juk mano įvaizdis visai kitoks, aš moku už pamaldas nors  priklausau kalno viršūnei ir  esu kitos pakraipos  organizmas. Laikui bėgant  galbūt suprasiu, kodėl mano kažkada dailūs buvę žandai šiandiena įdubę ir raukšlėti. Ar tai apmaudas? Aš juk  buvau toks  ir visada būsiu apaugusi  pelkė  ar netgi raštvedybos kursų sekretorius. Nusijuokim  bus geriau.
Štai matau keliu einantį paštininką, laiškas-svarbi detalė. Pamaldos ilgai nesitęs, o rūstus veidas irgi pasipuoš šypsena, kaip senam kino filme, pasiruošusiam bėgti į archyvus. Ausys gvildena cypiantį dviračio garsą. Primena paukštelį kur kadais gyvenau,  nuodugniai tyrinėjau save. Bijau kad nepratrūkčiau rėkti, kviesti brolius ir pasiversti antgamtiniu žmogaus pavidalu, bet nesigauna. Baimė yra beveislė.
Jis pasibeldžia, aš griebiu didžiulį šaltą, metalinį, medine rankena, daržovėm pjaustyti skirtą peilį. Letai prisliūkinu, saulė šviečia ryškiai, ryškiai. Regiu tuos didžiuosius varnus, savo giesmininkus, pasaką ir mergaitę  su ilgesinga rauda. Jis visa dar įnirtingai beldžiasi, rimtas  tai sulėtėja, tai vėl pagreitėja-važiuojantys ratai ar būgnų garsas sklindantis nuo šilto laužo, muzika susipina, o širdis laukia. Mano  draugas laukine kuoka  pritaria planui imk ir gaudyk. Tampu antro fronto žmogžudžio padėjėju.
Staiga atidarau duris, negaliu įžvelgti paštininko veido nes  saulė, manęs neglamonėja o veltėdiškai pastoja kelią, aš net nejausdama instinktyviai  gaudau atodūsius ir kaip mokė tąkart, užsimojusi  tvoju.
Garsas keistai gražus, mirštantis žmogus, veikia mane teigiamai,  akys užsidega šamanizmu, o rudi mano plaukai tampa  raudoni aš jaučiu kraujo skonį. Jis virsta ant žemės, dar tiesdamas rankas į mane ir mėgindamas sustabdyti savo likimą. Jaučiuosi laimingas. Gavau tiek laiškų ir visi jie mano, tik mano. Nors mėsą dalinsimės kartu. Devyniem broliam ir man. Paštininko gurguliavimas slopsta, jis riečiasi  kaip nusvilinta kiaulė.
‚Žinau, kad tau skauda, bet ir aš tada taip jaučiausi, kai čežantys krūmai vaidijo į mane kažkokius keistus garsus, bet dabar aš geras, išpirkau savo gimimo nuodėmes ir  lauksiu naujo  testamento. Tu busi mano, džiaugsimės puota. “
Pakėliau pirštais agonišką jo atodūsi ir dūriau iš visų jėgų į tikrą  širdies skilvelį. Ji krūptelėjo ir amžiams paliko mane vieną, toliau kentėti  ir misti tik  tai ką gamta vadina išpuoselėta maitvanagių dieta.
Nevalgiau metus laiko, nemokėjau mokesčių ir gyvenau tik iš musių, o šiandiena viskas baigėsi, aš išgelbėtas. Norėčiau gyventi grafo Žiauriojo namuose, palėpėje ir slapta jį stebėti, nors ir žinau, kad mano kūrėjas labai supyks, bet aš pagaliau valgau.
  Mano nagai įsikimba i jo kūną, bandau  išlupti akis, jos buvo mėlynos, o ne raudonos padrikos spalvos nebuvo, tačiau aš ji paverčiau raudonžmogiu. Jis tikriausiai turėjo šeimą ir vaikų, kurie nesijautė gyveną šuniško gyvenimo, uoloje. Dabar  jis mano ir niekas neatims tokios  nuostabios akimirkos  pajausti savo prigimtį, aš tas legendų vyras. Svaidau juokelius.
„tu mėšlo gabale. nemokyk, kaip man gyventi ir  nenešk man daugiau tų baltų popierių. Aš nieko nesuprantu ir nenoriu, kad mano  kūnas  būtų  tokio pat pavidalo kaip tavo. Girdi mane,  tu supuvęs seni, aš tik noriu kad tu  žinotum jog, nesu tavo vergė ir nepriklausau tavo  tvarto gyvuliams. Aš laukiu palikimo, “-įsidedu du kąsnius šviežios mėsos ir toliau lupinėju odą.
„Ir nesiskusk, kad  tada gyvenai blogai, nes tik žmogus vienišas gali jaustis šunim.
Kertinis akmuo senais sumaitotas, aš kviečiau dvasias kiekvieną rytą  ir vakarą, laukiau angelų ir įtikinėjau save, kad mano protas blaivesnis už tavo. Nors ne tu mane pavertei monstru“
Toliau klausausi kaip mano kūnas  rija  viską kas papuola. Pirštų odą, purvinas apžėlusias kojas, smirdančias popieriumi rankas. Kelinta valanda, kaip man  žinot?
Saulė zenite, o aš  ar galėsiu dar kam nors taip rūsčiai  atkeršyti už motinystės ir vilkės trūkumą -pakeista  nauja mirties ir gimimo diena.
Sunkiai įkvėpiu tos žalumos  tiesiai iš jo kraujo, aš kitaip suvokiau pasaulį, mano pamaldų kursai eina į pabaiga pati merdėju prie jo kūno ir kaip pieštukas lakstau iš vieno galo kitą. Dabar jau nebejaučiu, kodėl jį suėdžiau ir kodėl Įskaudinau kitus.
  Niekas niekam nerūpi ir kaip  aš galvoju jau daugiau nerūpės. Pasisavinau skrynelę paglostydama ją. Sudidėjau laiškus. Karštis vis nenuslopo ir mažoje virtuvėlėje musės mano draugės aplipo nuomarą. Tvaiko dar nėra. Susirūpinu. O vis gi aš tą padariau.
Pasisveriu jo galva, ji sveria lygiai 2 kilogramus, daugiau nei duonos  gabalas. Aišku  vertė yra ir bus aukso, protas gali būti išmainytas tik į  baltas kirminėlius, kurios šliaužiojo ant manęs.
Verkiu ir nežinodama kodėl, bučiuoju liekanas. Mėsa tokia raudona kaip rožė. Aš  virpu. Jam taip skaudėjo, atsijimu iš svarstyklių jo galvą, apkabinu.
„ak mano gražuolėli. Nereikėjo tau taip su manim,  bučiau kas rytą tau kedenus plaukus ir klojusi lova, kad tik tu būtum žinojęs. Mano pareiga buvo tokia- vilkės pavidalo ir niekas daugiau neuždraus man mirksėti akimis, net ir mano broliai. Atsiklaupčiau prieš tave, seni jei būtum paleidęs mane į gimtąją žalumą skaičiuoti ne musių o mėsgalių. Likau, taip aš pripažįstu savo vaidyba- skurdu. “
Pabučiuoju jo galva, tampu dar raudonesnė nei buvau ir jaukiai nusičiaudėjusi persikeliu save i kitokį pilną dėmiu ir ne vientisą pasaulį.
Skrendu.
Einu dirva nešina  jo skausmu, nejaučiu šleikštulio juk maži žemės kirminėliai  suvalgys jį ir pavers  dulke, o aš stovėsiu prie jo kapo ir šypsosiuos. Hunas Atila vedė savo tautą, susidūrė su priešais ir išsaugoja nemirtingumą širdyje, prislopintu ritmu. O aš?
Aš  išsekau ir mano vilkė jau pavargo. Kojomis ir rankomis kasu tau  mano buvęs tėve žemės kauburėlį atlygintinai už donorystę.
„Broliai aš jūsų laukiu daugiau. Negaliu misti  tik tai kas slepiasi. Noriu gauti puota raudonais kilimais puoštoje celėje. Lenkiu galvą žemyn tau. Aš laisva  kaip keteros viršūnės blyškus veidas-žmogiškas išbandymas. Laukiu ir lenkiu. O štai ir kapas, rankos juodos. Nieko aš dar gyvensiu.
Baigusi kasti duobę, tiesa tai užima nemažai laiko. Perkeliu lavoną į beprasmę žemę, kybančia virš oro. Jo kūną padedu vienoje pusėje, o galvą kitoje. Kyla daug minčių, bet galiausiai savo sprendimu neabejoju. Darbuojuosi žeme. Ji puri, protarpiais gleivinga. Sąžinės nejaučiu. Broliai, aš jų lauksiu dar daugiau. Baigusi, kapaviete sutrypiu basomis kojomis, ištrypiu daug gražių ornamentų, atlikusi ritualą grįžtu i savo buveinę.
Buvo ir nėra, tokia pasaulio sumaišties logika. O aš nebijau, stebiu save iš šalies ir kuriu naujus savo pareigybių planus, lyg stovintis akmuo pakelėj...
2010-01-15 21:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-19 11:23
Exmortis
dedu avansu petaką už gerą debiutą - retai kada būna geri pirmieji tekstai

dabar:
*tekstą suredaguok - pataisyk klaidas (geriausia tai duok kokiam tai išmanančiam žmogui - mokytojai, literatei ar pan, ilgainiui pats matysi kas negerai)

*teksto rekomenduoti nebūtina - tu dėk ir nesuk sau galvos - ilgainiui būsi pastebėtas. naujokams čia reikia kantrybės - pačio tekstų irgi neskaitė, tik jau po dešimto komentarų skaičius pradėjo didėti.

kol kas tiek. lauksiu tolimesnių tekstų ir kitąkart gausi be avanso
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-19 11:10
Kitkutis
Ką tia priratsei..kotsę makalotsę, taip??
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-19 08:33
Mikė Lilikė
Paprastai savęs patys nerekomenduojame.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-19 04:15
mea
mea
Net neskaiciau, kaip neidomu, sorry;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą