Rašyk
Eilės (72115)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10339)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







PROLOGAS JAU ĮDĖTAS.

1 SKYRIUS



Maiklą pažadino ant naktinio stalelio suskambęs mobilusis telefonas. Prireikė kelių ilgų akimirkų, kad jis suvoktų, jog tai nebe sapnas ir šalia vibruoja jo telefonas. Mieguistu balsu atsiliepė:
- Taip, klausau.
- Maiklas Torneris?
- Taip, tai aš. O kas skambina?
-Bostono policijos departamento žmogžudysčių skyrius. Norime pranešti, kad po valandos atvyktumėte į “Saulėtekio” viešbutį.
- Atsiprašau? - sutriko jis. - Žmogžudysčių skyrius?
- Taip, pone.
- Kažkas nutiko? Kažkas mirė?
- Smulkiau sužinosite atvykę į viešbutį. Jus pasitiks seržantas Ralfas Humbertas ir viską paaiškins.
Maiklas norėjo užduoti dar kelis klausimus, bet kitame laido gale moteris jau baigė pokalbį ir padėjo ragelį. Jis pažvelgė į apvalų laikrodį, kabantį ant sienos, kuris rodė pusę devynių ryto. Keletą minučių žvelgė pro langą, kuriame atsispindėjo bundančios dienos šviesa. Bandė sudėlioti mintis, bet prastai sekėsi, nes skaudėjo galvą. Matyt, vakar padaugino vyno. Tačiau nei laipsniai alkoholyje, nei sunki naktis nepajėgė nugramzdinti vakarykščių prisiminimų: nepamirštamo vakaro su Toni ir bučinio. Maiklas pajuto, kaip stipriai tvinkčioja širdis prisiminus šiltą atsisveikinimą prie lifto. Dabar jis buvo dėkingas savo draugui. Nors dar vakar žadėjo jį pribaigti, bet šiandien - apkabintų iš laimės. Netrukus Maiklo šypsena išblėso, nes prisiminė davęs sau žodį nebesusitikinėti su Toni. Jo mintys prieštaravo viena kitai: čia Maiklas pagalvodavo, kad susitiks, bet tik ne jo bute, nes verslininkai negyvena prastuose rajonuose. Tuoj pat praskriedavo kita mintis: tik keli pasimatymai ir baigta. Šiandien jai neskambins. Tik ne dabar... Gal vakare...
Staiga Maiklą persmelkė mintis, kad šiandieninis skambutis gali būti susijęs su Toni. Viešbutis “Saulėtekis”... Juk ten jie vakar praleido laiką vakarieniaudami. Ten ji miegojo...
“Aš – paranojikas” - nusprendė Maiklas ir paskubomis išlipo iš lovos.
Nusiprausė po dušu, išgėrė tik arbatos, užkąsdamas bandele, nes nesijautė alkanas. Trumpam įjungė televizorių, norėdamas pasiklausyti rytinių naujienų, bet šios jau buvo besibaigiančios. Tuomet susirado užrašų knygelę ir peržvelgė, ar neturi artimiausiomis valandomis klientų, kuriems reikėtų patikrinti liftą ar suteikti tam tikrą konsultaciją. Supratęs, kad jam beliko mažiau nei pusvalandis, Maiklas patraukė į viešbutį savuoju automobiliu.
Važiuojant bundančio miesto gatvėmis jo mintys vėl nukrypo į vakar vakarą. Jis prisiminė pasakotus Toni juokelius, įvykius, kurie vyko viešbučiuose, klubuose ir restoranuose. Jos juokas buvo šiek tiek per skambus, bet tuo pačiu ir malonus. Maiklas neatitraukė akių nuo Toni ir ši susigėdusi paklausdavo, kodėl į ją taip žiūri.
- Tik šiaip, - nerūpestingai atsakydavo jis nusišypsodamas jai. - Tiesiog noriu pasotinti akis.
Toni tik nusijuokdavo ir gurkšteldavo vyno.
Maiklas dar ir dabar negalėjo suvokti, kas jį pastūmėjo pabučiuoti Toni. Iš kur tokia drąsa per pirmąjį pasimatymą? Maiklas įsitikinęs, kad savo bučiniu ją nustebino. Toni karšta ir graži ne tik išore, bet ir vidumi! Be abejo, jis negali tvirtinti pabuvęs su ja tik keturias valandas, bet to pakako, kad suprastų, jog ji nėra išpuikusi, arogantiška, besididžiuojanti savo turtine padėtimi ir vieniša. Dievaži, ne! Ji visiška priešingybė! Maiklas apibūdintų Toni kaip paprastutę moterį, dirbančią saldainių fabrike. Šalia jos jis jautėsi tikru vyru. Ne todėl, kad galėjo apsimetinėti, kaip jis rungėsi dėl būsimo žurnalo leidybos ir paskolos, bet todėl, kad žinojo, jog bet kada galės ją apginti, kad ir kas nutiktų, o gal dėl to, jog pastebėjo, kaip Toni domisi ir žavisi juo. Dieve, kokia painiava! Jis per daug apie ją galvoja! Jo pirštai tvirčiau suspaudė vairą. Maiklas negalės ilgai meluoti Toni, todėl anksčiau ar vėliau jis ją paliks. Arba jinai jį, nes sužinos, kad visą laiką buvo apgaudinėjama. Tačiau dabar Maiklas tenori gyventi nerūpestingą gyvenimą ir džiaugtis juo. Kad viskas būtų taip paprasta! Maiklas norėtų praleisti dar vieną vakarą su Toni, tik gal šiek tiek intymesnį... Jis privalo nustoti galvojęs apie ją! Maiklo širdį pervėrė nerimas: jis negali įsimylėti Toni!
Papurtė galvą tarsi norėdamas atsikratyti slogių minčių, įsijungė radiją ir pagarsino dainą, kuri buvo jo mėgiamiausia. Pasibaigus dainai Maiklas išvydo “Saulėtekio” viešbutį. Po kelių minučių priparkavo mašiną stovėjimo aikštelėje ir dėl vis kylančio vasaros karščio prasisegė viršutines marškinių sagas, tada patraukė vidun.
Erdviame ir vėsiame vestibiulyje žmonių beveik nebuvo, o minėtojo seržanto nesimatė. Prie Maiklo priėjusi viešbučio tarnaitė paklausė, ko jis ieškąs.
- Ieškau vyro iš policijos departamento...
- Minutėlę palūkėkite, netrukus pakviesiu jį, - vangiai šyptelėjo.
Maiklas tik linktelėjo ir atsiduso. Praslinkus vos kelioms minutėms pasigirdo kulniukų kaukšėjimas ir pasirodė tarnaitė su greta einančiu plačių pečių vyru, kuris buvo apsivilkęs pilką kostiumą. Vyriškio panosėje pūpsojo rudi ūsai, slepiantys siauras lūpas, veidas išbalęs, kaštoninės spalvos plaukai iš priekio sudarė U raidės formą, viduryje palikę plikę, kuri atidengė jo raukšles. Vyriškis buvo virš keturiasdešimties, bet atrodė senesnis, galbūt dėl pavargusių akių arba netvirtos jo laikysenos.
- Seržantas Ralfas Humbertas – žmogžudysčių skyrius, - prisistatė jis stipriai paspausdamas ranką.
- Norėčiau sužinoti, kodėl jūs mane čia iškvietėte?
- Įvyko nelaimė, pone Torneri.
- Suprantama, nemanau, kad kitu atveju jūs čia būtumėte.
- Taip, žinoma.
- Kuo aš čia dėtas?
- Kur vakar buvote apie pusę pirmos, Torneri?
- Aš? - Maiklas šiek tiek sutriko dėl Ralfo pateikto klausimo.
- Taip, jūs, - griežtu balsu mestelėjo Ralfas.
- Namuose, - trumpai tarstelėjo Maiklas.
- Ar gali kas nors paliudyti?
- Atleiskite, bet prašyčiau iš pradžių viską paaiškinti.
- Kas nors buvo tą vakarą su...
- Ne!
- Taigi, alibi neturite.
- Alibi?
Maiklas jautėsi kaip apklausiamas nusikaltėlis, o ypač nervino tai, kad seržantas Ralfas nieko jam nepaaiškina. Vieną jis žinojo tikrai: Maiklas neturi alibi, vadinasi, yra įtariamasis.
- Ar paaiškinsite, kas čia vyksta? – nekantravo Maiklas.
- Paskui mane, - atšovė Ralfas bespalviu balsu.

Vyras žengė kelis žingsnius atgal, tarytum bijodamas šio pastato. Sustojo, norėdamas apsidairyti. Dar niekada čia nebuvo. Ir tai turbūt bus paskutinis kartas, kai jis žengia pro šias aukštas, medines duris. Viduje bažnyčia atrodė dar didesnė, negu iš lauko pusės. Tai visiškai kitas miesto galas, kur beveik niekuomet nesilanko, todėl niekas jo čia nepažįsta. Būtent šito jam ir reikia. Kuo mažiau žmonių jį čia pamatys, tuo daugiau šansų išlikti saugiam. Jo akys rijo aukštas kolonas ir nublukusias freskas viršuje, tada nužvelgė aukštą altorių, šalia kurio stovėjo storos žvakės. Nepajudėdamas iš vietos apsvarstė, ar verta daryti tai, ką sumanė. Tyliai sukikeno supratęs, kad būdamas Dievo namuose kuria siaubingus planus.
Jis pasijuto, lyg apsėstas ir ištroškęs keršto. Iš pradžių tai buvo tik noras padaryti kažką bloga už suteiktą skausmą, už tai, ką teko jam išgyventi ir patirti savo kailiu. Už ašaras, meilę ir kraują. Už viską. Bet dabar jis suvokė, kad nepakaks vien keršto. Reikia žymiai daugiau. Sukėlęs ant kojų Bostono policiją jis užsimanė pažaisti. Bus įdomu stebėti, kaip uniformuoti avigalviai bandys surasti jo paliktus įkalčius ir pėdsakus, tačiau neras, nes tuo jis pasirūpino. Be galo smagu bus pasklaidyti laikraščių puslapius ir pasižiūrėti, ką jie atskleidė žurnalistams. Jau dabar įsivaizduoja, kaip kvailys Ralfas Humbertas griauš krumplius iš įniršio. Jei šunsnukis seržantas susimaus šioje byloje, policijos departamentas jam parodys duris. Jis bus išmestas kaip paskutinė šiukšlė. Ir nereikalingas. “O aš pasirūpinsiu, kad jis susimautų” – galvoje praskriejo mintis.
Dabar, būdamas Dievo akivaizdoje, jis negali nuneigti, kad viską pabaigs, kaip buvo sau pažadėjęs. Tikrai ne. Žaidimas dar tik prasideda!
Vyriškis atsiklaupė ir persižegnojo. Reikia atgailauti už padarytą nusikaltimą. Už tai, kad nusidėjo ir nepakluso Dievo įstatymams. Ir už tai, ką dar planuoja padaryti. Sukalbėjęs “Tėve mūsų”, jis kelias akimirkas užsimerkęs atgailavo. Persižegnojęs ryžosi nueiti į išpažinčių vietą ir išsakyti nuodėmes. Gal jis ir yra nusikaltėlis, bet jam reikėjo nuodėmių išrišimo.
Klausykloje jau sėdėjo klebonas. Jis susimąstęs žvelgė į kitame bažnyčios kampe esantį medinį kryžių. Klebono mintis nutraukė vyro balsas:
- Garbė Jėzui Kristui.
- Per amžius amen.
Vyras tarė įžanginę pradžią ir giliai atsikvėpęs pratęsė:
- Tėve, vakar nusidėjau: įvykdžiau nusikaltimą
- Taip?
- Aš mylėjau moterį, - pradėjo jis, - ir ji turėjo būti mano gyvenimo meilė, mano gyvenimo šviesa. Mes turėjome susituokti ir gyventi kaip dauguma šios žemės žmonių: santuokoje, susilaukti vaikų, o ryte drauge mėgautis kava ir bandelėmis. Bet... – Jis atsiduso, lyg būtų sunku kalbėti apie tai, o mintyse pagalvojo: “Nė velnio. Ta kalė neverta jo vargo! ” ir tęsė toliau: – Vieną dieną viskas baigėsi! 
Klebonas tik atsikrenkštė.
- Ji... mane paliko. Metė mane. Tarytum paskutinį šunsnukį. Prieš išeidama įvardijo milijonus priežasčių, kodėl, pasak jos, esu nevertas moters. Ypač jos! Ji mane įžeidinėjo ir šaipėsi. Maldavau jos liautis. Net atsiklaupiau prieš ją! O ji tepasakė, kad nusipelniau tokios kančios, kad man lemta pūti pragare, - vyras nutilo, bet po kelių sekundžių tęsė toliau:
- Aš tylėjau. Klausiausi pažeminimų ir galvojau, ar tai ta pati moteris, kurią įsimylėjau. Maniau nusižudyti, nes nebemačiau prasmės toliau gyventi. Norėjau užsidaryti tamsiame kambaryje ir ištisas valandas nieko nevalgyti, negerti, ar suprantat? Galvojau, kad tikrai esu toks, kaip ji teigė.
Jam sekėsi vaidinti, o klebonas įdėmiai klausėsi, parėmęs galvą į sienelę.
- Vėliau... supratau, kad reikia gyventi, nepaisant to, jog neturiu draugų, kurie mane palaikytų. Turėjau kapstytis vienas. Pats save ištraukti iš mane gaubiančios tamsos. Tuomet aš jau turėjau tikslą.
- Ir koks gi tai tikslas, sūnau?
- Suvokiau, kad reikia ją nužudyti, - vyras nesulaikė šypsenos išgirdęs, kaip suaimanavo senis už sienelės, - ir aš tai padariau.
- Dieve šventas! Kodėl tu taip pasielgei?
-Vakar slapčia įsibroviau į jos kambarį. Nesmarkiai trinktelėjau per galvą ir tada... išprievartavau. Pririšau prie lovos, užklijavau burną ir pasimėgavau jos kūnu paskutinį kartą. Aš išdulkinau tą kekšę kaip tik galėjau. Dar niekada neturėjau tokio žvėriško sekso. Ypač su ja. Buvo malonu stebėti jos veidą. Toji baidyklė verkė ir neatrodė graži, kokia dėjosi. Ji muistėsi, bandė ištrūkti. Bet, - suvaidino nuliūdusį, - jai pavyko. Po pusvalandžio, kai mano ilgasis tarpkojo draugas buvo pasisotinęs, aš užmušiau tą šliundrą. Nemanykit, kad palikau įkalčius! Su tam tikrais tirpalais išvaliau visą jos kūną. Nenorėjau, kad liktų seilių liaukų ant krūtų, kurias ilgai čiulpiau. Arba mano pirštų atspaudų. Pirštų, kurie glamonėjo kiekvieną jos kūno dalelę. Kurie uždusino ją ir pribaigė.
Akimirką patylėjęs, jis pridūrė:
- Nemanau, kad detalės jums bus įdomios, todėl nesivarginsiu pasakoti toliau.
Klebonas tik žiaukčiojo, negalėdamas nieko pasakyti.
- Ir ką dabar darysi, a? – tyliai nusijuokė vyriškis. – Nejaugi prasitarsi, kad aš prisipažinau nužudęs moterį? Juk tiek aš, tiek tu žinome, kad tavo įsipareigojimai neleidžia šios išpažinties atskleisti. Galbūt... Galbūt tau svarbiau teisingumas, nei Dievo paliepti darbai? Gal aš tik išsigalvoju, norėdamas tave išprovokuoti, o paskui pasidžiaugti, kad galų gale tavęs nebebus prie šio altoriaus ir nebereikės klausytis tavo suknistų pamokslų. Gal ir aš toks, kaip tu ir tiesiog noriu užimti tavąjį postą. Ką į tai pasakysi, seni?
- Tave pagimdė velnias!
- Galbūt, - vyras atsistojo taip, kad nesimatytų jo veido. - Ir tu žinai, kad dabar laimi būtent jis – velnias.
Nusijuokęs pasitraukė nuo klausyklos ir bėgte išbėgo iš bažnyčios. Jis puikiai suvaidino!  Klebonas tikrai netylės. Vyriškis nusiėmė kaukę, kurią buvo užsimovęs kaip maskuotę. Jis niekada čia nebepasirodys. Niekada.

Maiklas tiesiai žvelgė į seržanto Ralfo akis. Jie kelias akimirkas tylėjo, bandydami suprasti vienas kito mintis. Humbertą sustabdė prie plataus koridoriaus įėjimo, kur buvo išdėstytos liftų durys. Tai ta pati vieta, kur vakar Maiklas atsisveikino su Toni. Seržantas atsisakė išdėstyti, kas atsitiko ir kodėl iškvietė Maiklą. Netrukus Ralfas sustojo ir ėmė svarstyti. Bet ką čia svarstyti – juk anksčiau ar vėliau Maiklas vis tiek viską sužinos.
- Gerai, - po pauzės, nusukęs akis į šoną, tarė seržantas, - pasakysiu, kodėl jūs čia, Torneri.
Maiklas aukščiau pakėlė galvą, rodydamas susidomėjimą.
- Šią naktį, apie pirmą valandą, viename, iš čia esančių liftų, buvo rastas moters lavonas. Vaizdas pribloškė net visko mačiusius policininkų pareigūnus, - frazė nuskambėjo sausai, - lavonas buvo žiauriai nužudytas. Pabrėžiu, Torneri, žiauriai: nugaroje žiojėjo dvi durtinės žaizdos, trys kairės rankos pirštai sulaužyti, keturi dešiniosios – išnarinti. Keliose vietose sutrenkta galva, - seržantas atsiduso ir tęsė:
- Jums reikėtų ją pamatyti.
- Seržante, palaukite! – Maiklas suėmė jam už alkūnės, kai Ralfas jau sukosi eiti pro duris, norėdamas išvengti svarbiausio fakto. Seržantas įžvelgė siaubą Tornerio akyse ir suprato, kad jis nori kažką paklausti.
- Kas toji moteris? - paklausė Maiklas.
- Ta, su kuria vakar praleidai paskutines jos gyvenimo minutes, Maiklai. Tai Toni Herbert.
2010-01-12 16:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-08 21:00
Raimondas
Pritariu varinei Lapukei :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-27 09:31
Varinė Lapė
Kūrinukas tikrai įdomus... Tik yra kažkoks jame kabliukėlis - tarsi gana naivus vyriškis. Man taip pasirodė.

Džiaugiuosi gramatine tvarka. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą