Poilsio diena

Mūsų šeimos sekmadieniai būdavo paprasti:
jei nepramiegodavom, tai į bažnyčią
jei visgi--- tai tik į paduotuvę ir namo.
Žiemą tik užšaldavo durys,
tai sunkiau būdavo jas vėl prakrapštyti
ir duonos nueit parsinešti.

Tąkart mama jau buvo grįžusi,
kraustė tašę: gavau saldainį,
ir kaip tik, pamenu, degtukai
buvo pasibaigę, arbata neužkaista,
tai mama parnešė ir jų.

Kol laukiau karšto vandens,
pradariau dėžutę ir ėmiau statyti šulinėlį.
Pagalvojau, kad tūrėtų būti
įkastas į žemę, taip tikresnis atrodytų,
o žemės neturėjau,
todėl geriau pridėjau stogelį
ir turėjau namą.
Paskui vieną degtuką sulaužiau
ir iš rakščių šunį sudėjau,
jam būdą pastačiau---
savo rankomis pirmam
šuniui būdą!

Norėjau pradėti ir medžius, gerai, galvojau,
kad degtukų galvutės žalios!
O kaip tik dar prisiminiau,
kad žmonių gi nepadariau.
Tai kam? Šuniui sodas?

Bet mama mane pamatė,
išsigando ir liepė nežaist

su degtukais.

Aš ir nebežaidžiu, nebežaidžiu.