Vadino asilu

XII
          Rytais iš Vidinio nelaukdavau blogos nuotaikos. Pakildavo kaip saulutė ir netgi kai jos nebūdavo danguje, pasišildydavau prie jo. Šviesa irgi, regis, apglėbdavo ištuštėjusį vienkiemio kiemą, prie jo prigludusį seną tėvulio sodą, apaugusį pušynu kalnelį, išdžiuvusią Ūso balą. Mokėjo Vidinis pasidžiaugti prisikėlimu, išeiti į dieną arba, kaip sakydavo, į jos gyvastį. Bet šis rytas toks, kad pradėjęs su juo kalbėtis, net savęs nepažinau.  Nemanau, kad tobulai užrašau į dienoraštį, kas panorėta. Gali būti, kad šio įrašo svarbos netgi nesuprantu.  Visi, neišskiriant manęs su Vidiniu, abejojame, ar jis tikras, bet pasakyti, kad - ne irgi niekas nepasakom, Tyliai dairomės ir laukiame, kas atsitiks ryt, poryt. Bet visi sutariame, kad tokiems dalykams dienoraščiai negali užversti  puslapių.
                                    *****
VIDINIS.
Sapnai man būna Dievo dovana,
O šiąnakt išgirdau, kaip asilu vadina.

AŠ
Nejau?
Bet kai kita būtis
Į prieangio duris taip spirias
Nepyk, net jeigu Dievas asilu vadina.

VIDINIS
Aš nesakau, kad jis.
Sapnų pasauliai margesni,
O dvasingumo ten daugiau.
Net pagalvoju- o! žmogau,
Kodėl tokia blanki mintis
Po tavo galvą vaikšto –
Kiek daug ten mokslo, patirties
Bet pasakyk, ką turim pas save iš ten?
Matyt, todėl ir išgirdau, kad asilas.
Bet jeigu aš, tai ir vis mes ilgaausiai.

AŠ
Na jau? Visi?
Gal prisivalgęs daug buvai?
Sapnai apsunkusių nemėgsta.

VIDINIS
Na, neklajok!
Man regisi, kad šitaip šaukė miestas.
O Dieve! Jeigu tai tiesa
Jo vardą numanau.
Tuomet ir asilo garbė
Į Jėzų Kristų rodo.

AŠ
Oho!
Bet gal, Vidini, patylėk.
Išties, kai beldžiasi būtis kita,
Net ir sapnuot nemokam.
Gyvenimu prišiukšliname Dievo langus
Tai nors sapnuos nebūkim asilais.
       
          Supyko, oi supyko ant manęs Vidinis
          Išgirdęs šitaip kalbant jam žodžius -
          Dienoraštį iš rankų ėmė
          Ir liepė atsibust -
          Esą, ne jis sapnuoja,
          Aš sapnuoju.
          Ir nesvarbu, kad atmerktom akim.
          Ir kaip jaunystėje,
          Aukštai pakėlęs galvą,
          Ištiesęs ranką,
          Žvelgdamas tolyn:

VIDINIS
Žiūrėk! Tai asilas.
Ant jo ne tu, ne aš,
O Jėzus Kristus joja.
Nulenki galvą ir matyk -
Antai, Jeruzalė išėjusi,
Žolynais kelią kloja...

AŠ
Betgi žinai –
Ne asilo išėjo pasitikt.

VIDINIS
Žegnokis, Pranuci,
Ir asilu kaip kryžium,
Kol šitaip neištiks -
Dar vis pagonys esam...
Aš nežinau, kodėl
Lietuvoje bažnyčios
Šventų dalykų negeba priimt.
Bet atsimink- iš kur atėjo būti Vilnius?

AŠ
Atsimenu, Vidini,
Ir, prašau, neniršk –
Greit tavo sapnas užsimirš,
Nes jis - ne kunigaikščio Gedimino.
Jo niekas net vilku nepavadino.
Tiesiog girdėjo -
Staugia Geležinis Vilkas
Šimtais kitų vilkų
Tave gi asilu sapne vadina
Juk taip?

VIDINIS;
Ir taip, ir – ne.
Tas miestas
Kaip Jeruzalė – yra!
Bet reikia asilo, kaip Kristui
Kad įjot galėtum...
Bet asilas nejaugi aš?
O Viešpatie, atleisk!
O asile
Tu man  sunkesnis negu kryžius.
Širdis nepriima tavęs.
Pagonis dar esu,
Pagonis, Dieve...
.
          Ir paėmė  Vidinis žvakę
          Ir  ryto šviesoje ilgai ji degė
          Ir nežinojau, ką jam pasakyti
          Jeigu tiki dar vis sapnais
          Jeigu  tiki jų išmintim
          Ir Lizdeika,
          Ir Vilnium.
...............................................................
...............................................................
(Iš „Tada, kai buvome“)