Neduok die, ji prabiltų...

Sukruta ūsai. Lyg sulėtintame filme prasiveria nasrai. Pasirodo iltys ir mažučiai dantukai tarp jų. (Vieno vidury trūksta. Kur jis? Nieko, išlupk mano ir įsidėk, turiu per daug.) Ir staigiai pasipila lietuviški žodžiai su anglišku-katinišku „r“ tarimu. Sprogo uždelsto veikimo bomba...

„Už ką, po galais, palikai mane tąnakt lauke? Paskui nekaltink, kad pRipėdavau ant mašinos. O kuR man dėtis? GaRaže bent vėjas nepučia... IR atsiims tavo motina už spyRį į užpakalį, kai paleidau paRsineštą pelę kambaRy! Nieko jūs gi nesupRantat! Tuomet valgyti nenoRėjau, kitam kaRtui pasilikau... “

Ir taip toliau, ir taip toliau... Žinau, jei ji prabiltų – nebeužsičiauptų. Nubėgtų pas tėvą, išpliurptų, kaip nekenčiu jo girto, geriančio ar ketinančio gerti. Žinoma, nepamirš paminėti, kaip jai nepatiko būti nosinaite – guodėja man eilinį kartą dėl to pravirkus. Paskui prasitars motinai, kaip aš negaliu su ja rasti nieko bendro, nė menko ryšio, kaip pasigendu švelnių prisilietimų, kaip pykstu už neišmokytą ištarti „myliu“. Tuomet, žinoma, kliūtų broliui už kiekvieną mėginimą išmokyti Spurgą akrobatinių triukų, sukimą ant kompiuterio kėdės bei gąsdinimą šunimi.

NE, neduok die, ji prabiltų. Tai būtų lygu išpažinčių išplepėjimui viešai. Taip ir matau: Spurga pradeda tarti pirmąjį žodį ir tuo pat momentu nukrenta sutana.

TAIP, ji – mano nuodėmklausė, psichologė, nosinė ir kas tik noriu. Ji – pati mieliausia ir švelniausia paguoda, nors su savo kaprizais. Ji – ilgam mano gyvenime nutūpęs įnoringas pienės pūkelis.

Sukruta ūsai. Lėtai užsidaro nasrai, lengvai pačepsėdami. Supratingai žvelgia neaiškios spalvos akys.

NE, ji neišplepės.