Gal tik spėjimas

Lyg nieko nebūtų įvykę, Seris ir toliau tęsė savo darbą, mylimoji  atsigulė miegoti, o bendrakeleivis Faustas sugrįžo į savo palapinę prie palikto gėrimo. Po truputėlį temo, bet Seris sėdėjo prie upės ir žvalgėsi kažkur į vandenį. Aplinkui buvo tuščia, bet jis buvo atkaklus, jį kankino smalsumas, - gniaužė jį iš vidaus, tarsi norėdamas visiškai pribaigti. Seris net nesukrutėjo, kai jį pašauksi Rebeka išlindo iš palapinės, norėdama pasižiūrėti ką jis veikia. Jis jai neatsiliepė. Prieš pora dienų taip butų nepasielgęs, jam nepaprastai ji patiko, kiek įmanoma stengėsi jai įtikti, retsykiais nuolaidžiauti - viskas tada atrodė taip paprasta ir lengva.
Naktis buvo tyli, viskas atrodė absoliučiai normalu. Rebeka minutėlę luktelėjo, tikėdamasi sulaukti jo atsakymo, bet Sero akys skverbėsi į upę, ir ji nenorėjo jo trukdyti, išblaškyti kūrybinio įkvėpimo, tad palinkėjo labos nakties ir sugrįžo į palapinę.
Faustas gulėjo savo palapinėje ir siurbčiojo viskį. Staiga jis pastebėjo, kad kažkur nuo upės žybtelėjo šviesa, kaip nuo švyturio. Jis kiek nusistebėjo, nes nieko panašaus čia nebuvo, bet jautėsi pernelyg apsunkęs, kad pasižiūrėtų. Dar po valandos jis buvo išgėręs pusę butelio viskio, ir jam atrodė, kad maloniai sūpuojamas žemės jo kūnas ima ritmiškai judėti - visa tai jam patiko ir migdė, jis kuo paprasčiausiai įsitaisė ant miegmaišio, ir ramiausiai užmigo.
Rebeka pajuto smūgį į nugarą ir atsisėdusi apsidairė. Jos akys buvo aklos. Nučiupusi gulintį po ranka prožektorių tuoj pat jį įjungė.
Šviesos ruožas užsidegė palapinėje. Seris pasuko galvą į jos pusę, bet staiga išgirdo tolumoje virš vandens girgždėjimą. Tas garsas artėjo, bet negalėjo suprasti iš kokios pusės - atrodė, kad iš visų. Prie tamsos pripratusios akys staiga įsitempė, nes šalimais savo kojų išvydo, kaip ima suptis vanduo, vos matomos bangos greta viena kitos, jos keitėsi tarpusavyje ir kėlė tam tikrą tyloje triukšmą.
Pasigirdo keisti skambučiai, jie tik dar labiau kėlė įtampą, nes aplinkui nieko nesimatė. Jie netilo, ir Seris suprato, kad kažkas upe artėja, pamažu ryškėjo didelio laivo kontūrai, ir jis sėdėjo netekęs žado. Jo širdis ėmė plakti greičiau. Jo veide tarsi kaukė sustingo nepaaiškinama šypsenėlė, kuri jį ištikdavo, kada jis prarasdavo save.
Negali būti, negali būti, - galvojo neįstengdamas save nuraminti. - Juk tai ne tiesa, juk, tik išsimanymas, - jis aikčiojo vis skėsčiodamas rankomis, vis griebdamas sau už galvos, tokiu būdu atrodydamas absoliutus bejėgis. - Man vaidenasi!

- Kas čia vyksta? - pasidomėjo laivo priekyje stovintis kapitonas.
- Aisbergai, - trumpai jam paaiškino šalia stovintis parankinis. Tada jis ištarė labai sausai: - Tai ledai, ar jūs matote?
Kapitonas buvo ne kartą apie tai mąstęs prieš kelionę, bet niekados netikėjo atsidursiantis tokioje situacijoje, ir, jeigu būtų kiek tam pasiruošęs iš anksto, dabar galėtų būti ramus, nes tai nebūtų nutikę - kad šitaip priartės tie aisbergai. Kokia klaida.
Savižudybė, pagalvojo. 
- Mes turime tuoj pat apie tai pranešti! Mes privalome, kad spėtumėme išsukti laivą! - stipriai susijaudinęs tarė parankinis. Šalia kapitono jis jautėsi bejėgis, tarsi kumščio didumo mėsos gabalas, kurio jis neketino girdėti.
- Nieko tokio, - jam atsakė.
- Kaip tai - nieko tokio? Juk priekyje mūsų ledo gabalas! - sušuko išsigandęs, jam visada nieko nereiškė pakelti balsą visai bereikalo, dėl to jis buvo visų nemėgiamas, bet dabar tai reiškė ką kitą, ir jis tarsi atgavo jėgas savyje. - Jei jums brangi gyvybė... - skubėdamas tarė, - mano, jūsų, ir visų kitų, čia laive, - paaiškino, - atmeskite visus savo ketinimus ir tuoj pat paskubėkite!
„Plaukiame tiesiai. Į vidų priešais duris. Ten mus pasitiks. O tada - viskas tik istorija“ Mąstė kapitonas.
- Kelinta šiandiena diena? - garsiai jis paklausė, nors aiškiai atsiminė dar šį rytą teiravosi to pačio. Burnoje pajuto keistą stiklo skonį.
Kažkur ėmė kriokti sirenos. Nežinia kiek laiko, jis tai girdėjo.
Tada laivo viduje dingo šviesos ir užgeso žibintai. Pasigirdo nerimastingas žmonių klegesys. Visi pajuto grindyse virpulį, sienos sutraškėjo, visa tai iššaukė siaubą. Keleiviai plonyčiais rūbais ėmė rinktis pagrindinėje priėmimo salėje, viena moteris atsinešė miegančią mergaitę, ją šalia stovintis vyras patikino, kad vaiko be reikalo nežadintų, ir ji padėkojo jam už apsiaustą, kurį jis pasiūlė.
Kai netikėtai šviesos išsijungė, žmonės sukliko nesavais balsais. Ėmė griūti šviestuvai, įkabos ant sienų, kristi paveikslai ir judėti visa aplinkui. Po kelių minučių vanduo jau siurbėsi pro durų apačią ir tamsoje buvo sunku nustatyti kur eiti. Kažkas iš kišenės išsitraukė nedidelį prožektorių ir visi sužiuro, tada pasigirdo nevilties balsai. Vanduo kilo į viršų, jame blaškėsi žmonės.
Niekuomet jie nebuvo tokie pasitikintys. Prašė Dievo malonės. Paskui - tylėjo ir laukė, kada ji bus įvykdyta. Kai kas stengėsi galvoti tik apie pačias žaviausias gyvenimo akimirkas, stipriai jau nebesijaudindamas.
- Patikinu tave, - tarė laivo kapitonas, - kad visi mes liksime kartu.
- Kaip gi?!
- Negali būti nei kalbos. Mūsų laivo neįmanoma nuskandinti. Ar sukame į šoną?
Parankinis apsižvalgė.
- Niekas negavo įsakymo!
- Sukime į krantą. Ar matote? Ten kažkas mūsų laukia, - ir jo kūnas pasviro į priekį.
- Jūs išprotėjote! Nėra jokio kranto, tik aisbergas! Ir jei tuoj pat... - jis ėmė tampyti kapitoną už švarko atlapų, jau nieko nebesuvokė; jo dešinioji staiga čiupo už priešininkui už gerklės; sustingusios akys, tarsi kankinamos mirties šešėlio pažvelgė į jį, ir jis suspaudė savo pirštus. Kapitono lūpos nežymiai sušnabždėjo žodžius:
„Sodas... vaismedžių sodas aisbergo viršūnėje“

Buvo jau po vidurnakčio. Šaltis skverbėsi į Serio kaulus, kai jis pramerkė akis ir iš jo krūtinės staiga išsiveržė nesuvaldomas gilus atodūsis. Jis pasijuto gulintis ant upės kranto. Jam akimirksniu sugrįžo sąmonė - jis atsiminė Rebeką, ji laukė jo palapinėje. Lėtai atsistojo ir nuėjo link jos. Faustas giliai miegojo, jo palapinė buvo tamsi.
Kuomet Seris prisiglaudė prie Rebekos, ji gulėjo stipriai sušalusi, lyg ilgą laiką nekrutėdama. Bet jis to nepastebėjo - galvojo tik apie tą paminėtą sodą. Atrodė, kad kažkieno dvasia tūno giliai viduje, jau nebesuvokė ar tai buvo sapnas ant upės kranto, ar iš tikrųjų keistas įvykis.
Negalėjo atsiminti.
Sapnas.
Bet tai, žinoma, tik spėjimas...