sniego aprašymas

o dabar einu,
kūnas - kosmonauto kostiumas
užsisagstau sagas, kad vėjas nepūstų kiaurai,
kad nepabirtų iš dulkių pastatytas namelis,
iš stalų dulkių, kėdžių, knygų, tavo dulkių,
kad nesugriūtų šitas namelis su stalais, kėdėm, knygom,
tavim, nes paskui gali atrodyt, kad jo reikėjo,
o kai jau atrodys tai ir bus skaudžiausia iš skaudamų,
nes viskas labiausiai tada ir yra, kai atrodo, kad to nereikia,
ir dabar aš tariu: nereikia, išjunk šviesą, išeik iš namelio
ir pasiimk namelį, ir kai sakau tas tūkstantį kartų ir vyksta,
aš tūkstantį kartų negrįžtu ir milijoną kartų matau tave,
išeinantį su nameliu ir daiktais,
tada nuvalau dulkes nuo stalų, knygų, kėdžių
ir  tave mano dulke skaitau,

ir atrodo kad tai netgi nesikartoja o tik nėra viso to nėra,
kaip nėra kėdžių, stalų, knygų, porceliano kaip nėra žiemos,
laiko, tavęs ir dulkių nėra, nėra to kostiumo o tik kosmonautas
ir tik žiema, po kurią jis keliauja ir iš kurios niekaip negali sugrįžti,
ir yra tai kaip jis žiūri į sniegą, galiausiai tik tai ir yra,
o kosmonauto nėra ir nebuvo, ir išvis apie ką čia