Išprotėjusios varnos iš sapnienų prasilesa alkaną miegą
Pro akis, sniego dulkes, auginančias amžiną šviesą
Neatsiginant plunksnų, juodumui plienu kraują palietus
Kuriame susikaupusi siela sudygsta pro kaulus į naktį ir išskleidžia žiedus
O nakties tiktai tiek, kiek rainelėj išsklidusio mėlio ir kraujo
Violeto, apsirgus metalo liga prieš beauštantį grūdinto kevalo miestą
Pelenai pro pirštus man užsiveriant saujoms dūzgia po širdimi prisiglaudę
Nes palikusi veidą šviesa ten prilimpa sparnais prie dangaus, raibuliuoja ir vėsta
Horizonte pasimeta žvilgsnis lyg ankant, nutrūksta variniais punktyrais
Kaip jauties, siuvinėjamo kūno šarvuos, kai matai ką jie daro, bet niekaip neišgali rėkti?
Saulės dievo aš ragana, nuvijusi varnas per kraują atgal į tenai, iš kur atsirado, parlėkti
Ir per amžiną laiką praaugusi šviesą iš dulkių ir miego plieniniais sniegynais.
Kiek čia fantastiško grožio ( pirmo posmo pabaiga, antro pradžia ir t.t.) Kita vertus,man atrodo, kai kur dar reikėtų paredaguoti. Tarkim, I posmo pirmose trijose eilutėse kiek painioja dalyvis,2 padalyviai. Truputį stringu už veiksmažodinių formų gausos. Bet turinys nulemia viską. 5.
Oa, grįžai :) (hug)
Ir stipriai grįžai, išties.
Kiekviena eilutė pulsuoja, veržiasi, užlieja, įtraukia....perskaičius tekstą lyg iš po bangos išnyri.
Seniai beskaičiau kažką su tokiu energetiniu užtaisu :)
Kaip jauties, siuvinėjamo kūno šarvuos, kai matai ką jie daro, bet niekaip neišgali rėkti?
pritrenkianti eilutė.
Čia vienas iš tų atvejų, kai taip gerai, tiek pilna pilna, bet ir kažkas ne taip.
na, čia gal dėl tos liaudies išminties - kas per daug, tas nesveika.
Šiaip labai čia gerai. Mintys aiškios, nepriekaištingos.
bet baigus skaityti (man bent jau) nelabai ryšku pasidaro suprasti, ką tuo norėta pasakyti.
arba tiesiog reikia mažiausiai 5 kartus perskaityti:)