Ale burda moden,

Skambant Joninių misterijai. Aplinkui buvo tylu. Ne. Ne. Ne aplinkui, o manyje. Manyje buvo tylu. Tylus balsas dar bandė numalšinti begęstančius liūdesio akordus. Aplinkui stovi muzikantai: triūbos, mušamieji, smuikai (apraudantys savo, tavo ir mano likimą), daug uniformuotų lietuvaičių, po dienos repeticijų, vos bepastovinčių ant kojų (tarp jų ir aš). Skamba grėsmingas Praamžio balsas (BŪŪ), bilda žirgų kanopos į imituojamą grindinį. Scenoje užgęsta šviesa ir visas dėmesys nukrypsta į kalvą, ant kurios vyksta Joninių misterija. Kol kas mes laisvi, galima nieko neveikti. Man maudžia kojas. Aš nusiaunu basa. Liečiu kojomis grindinį, norėčiau dabar stovėti ne čia, norėčiau paliesti basomis kojomis žemę. Skambant apeigų melodijoms, galima pajusti pagonybės dvasia alsuojančią gamtą (paradoksas – mes, krikščionys). Norom nenorom mes tampam apeigų dalimi. Aš pavargau stovėti tarp visų – būryje, pasitraukiu į šalį ir stebiu visa, kas vyksta – iš šono. Hm… Vėl tyla. Už scenos verda visai kitas gyvenimas. Dabar aš tarp keturių pasaulių. Nesijuokit, jų yra net daugiau…
Pirmasis – žiūrovai. Praeinant pro minią šiandien mačiau daug stiklinių, alkoholio jūroje paskendusių žvilgsnių. Net nusijuoki, kaip žmones vilioja ilgas sijonas ir dvi kasos, papuoštos vainiku. “Lietuvaitė !” – sušunka būrys girtų, prie palapinės sėdinčių “jaunikių” (gal 50, gal 60 metų), taip ir norisi atrėžti jiems , o gal ir pataisyti: “Janytė”, pritūpti ir padaryti grakštų reveransą. Bet užrieti nosį ir keliauji toliau – aš lietuvaitė, o ne prancūzaitė. Kitas pasaulis – tai, kas vyksta čia, scenoje. Vaikšto garso operatoriai, susirūpinę viskuo, rūstūs ir rimti – jie čia valdovai. Vieni šypsos, kitų veiduose nuovargis, kitų – stiklinės akys. Mes pavargom. Trečias pasaulis – užkulisiai – 2 kareiviškos palapinės ir būrys veikėjų besiburiuojančiu apie jas. Mus saugo policija – nebijokit, palikit daiktus palapinėse… chi chi. – juk čia Lietuva! Viens du ir tu jau palapinėje, tik turėk varinį pučiamąjį ar ilgą, žeme besivelkantį kičinį sijoną – tai tavo leidimas į užkulisius…Ketvirtas pasaulis – atsiveria manyje. Čia tvyro visiškas chaosas. Minutėlę dainuoju: “Karakumų asilėlis, ankstų ryta atsikėlęs, kara kara..” Minutėlę stebiu aplinką ir užmirštu savo vidinius išgyvenimus. Minutėlę atsisuku į ligoninės pusę – įdomu kiek žmonių ten yra dabar ir stebi mūsų sceną…Aplink ją laksto raganaitės – misterijos dalis. Nelyja. Pirmą kartą nelyja. Praamžiai. Reikia apsiauti, gal kas iš priekio, iš žiūrovų tarpo mato, kad aš basa. Ne, nemato, mes per toli, be to aš už nugarų. Vėl nusiaunu. Mūsų daina – apsiaunu: “Kupolia kupolėle…”. Nebepastoviu ant kojų. Kada pabaiga? Kiek valandų? Po mūsų koncertuos “B’Avarija”, gal pakišt kokia vienam koją, kai jie lips ant scenos? Kodėl? Ai, nepatinką jų muzika ir fonograma – tai pigu.
Po valandos aš jau namie. Gera savoje erdvėje. Nebesugrįžau į stiklinių akių šalį, nors dar abejojau. Bėgom kaip pašėlę per pievą, per slėnį, po to į kalną… Žmonės vis dar plaukia į prekyviečių ir kepamų šašlykų kvapo karaliją. Kiekvienais metais ilga eile apie šį slėnį išsirikiuoja kelių kilometrų kioskelių eilės. Šventė vyksta dviem frontais – vienas tarp prekiautojų, kitas slėnyje. Nepamačiau “B’Avarų”, negirdėjau jų fonogramos. Aš bėgau…bėgau nuo savęs, pamiršdama, kad manęs namie niekas nelaukia. Bet tuo momentu aš jaučiau reikalinga ilgesiui. Be to nelemtas nuovargis susupo mano kojas. Dar laimėjau loterijoje – vienas iš įdomesniu faktų. Namuose vėl paskęstu savyje. Dieve, nekenčiu skųstis ir va šitaip apraudoti savo dalią, savo nenusisekusį jausmų pasaulį. Bet bent čia galiu viską išsakyti, bent tu mane girdi ir man to pakanka. Gyvenimas manimi žaidžia, sunku jam nepasiduoti. Už lango plaukia stiklinių akių paradai. Tikrai, šiąnakt bus sunku užmigti. Visą naktį girdėsiu neaiškias blevyzgas, grįžtančių iš slėnio. Gal reikėjo ten sugrįžti? Paskandinti savo liūdesį jei ne vyno taurėje, tai bent tvenkinyje. Gal…Bet yra taip kaip yra. Aš esu čia, daugiau nieko šalia manęs nebeliko. Diegia širdį. NE! Viskas, šiandien nebesiskųsiu. Tik apraudosiu viską krauju pasruvusios širdies ašaromis, tik paskaitysiu savo žodžius dar kartą, tu, jei skaitai, nesmerk, tai tik mano mintys, šio vakaro mintys. Šiandien man sunku, aš pavargau ir manyje yra neviltis. Ryt aš vėl šypsosiuos ir vėl būsiu savimi. “Te visad šviečia saulė…”