Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mano kaktusą apspito musiukai ir ėmė graužti kažkokia liga. Gaila. Auginu mažiausiai dėmesio reikalaujantį padarą. Tokį, kuris ir dykumoj gyvena. Ir tas pats stimpa. Dar kartą pasitvirtino mano pažįstamos Mis Tobulybės von Grožybės pastaba „Anuška, esi labai neatsakinga“. „Kotryna, aš stengiuosi, bet pati matai, kad esu beviltiška“, atsakiau jai tąkart. Dabar ko gero atsakyčiau „Katryt, eik tu šikt“ ir būčiau labai savim patenkinta. Taip, stimpa mano kaktusas. Ir ką, pats kaltas. Aš nekalta, kad kažkas tiesiog nenori gyventi...

Visų mano nuodėmių esmė slypi tame, kad aš jas pripažįstu, kai kas nors dėl jų priekaištauja ir tuomet įgyvendinu dvigubai. Užtenka kokiai vėplai pasakyti, kad esu išlaidi ir jau tą pačią popietę lekiu parduotuvėn išleist savo varganos stipendijos visokiems kvepalams-niekalams. Jei mane pavadina įžūlia, tuoj pat imu visus vesti iš kantrybės tiesiog klaikiai negeranoriškomis pastabomis. Reikia keist būda, manau. Tapti geresne, atsakingesne, taupesne ir mažiau keiktis. Ir kritiką priimti tik kaip geranorišką pamokyma. Taip taip...

Tik rūkyt nemesiu. Dabar visi meta tad ir be manęs yra perdėtai sveikų. Be to, kas garantuoja, kad kokia vegetarė, nerūkanti, negerianti ir sportuojanti Panelė Sveikata ir Optimizmas nemirs nuo plaučių vėžio, kai aš būsiu sulinkus aštuoniasdešimtmetė su cigaru dantyse? Fui? O man dzin. Vis tiek ne nuo to mirsim.

Šiandien nusipirkau taupyklę, pasiėmiau iš bibliotekos „Pasaulio religijas“, „Šventąjį Raštą“, „Budos kelius“ ir dar kažką apie induizmą (mat nepulsiu tikėti bet kuo - pasiūla didelė, svarbu nesuklysti renkantis). Ta pačia proga pasičiupau ir „Etiketo pagrindus“, kad išmokčiau nesikeikt ir nesispjaudyt viešoj vietoj. Grįždama namo užsukau į bažnyčia. Išsispaviedot, kaip mano močiutė sakydavo.

„Vaikeliai, išpažintis išvalo sielą“, kalė per tikybos pamokas. Etikos nesirinkau, nes mokytoja buvo baisi. Be to, iš tikybos pamokų būdavo garbės reikalas bėgti. Bent kartą į mėnesį... nueidavau į jas. Ir to pakako, kad susidaryčiau blogą nuomonę apie krikščionybę. „Beveik visi kunigai- pedofilai“, parašiau ant lentos, prie antraštės „Kas daro bažnyčia nepatrauklią“.

Bet aš keičiu pažiūras ir savo būdą. Todėl klausykloj išdėjau kunigui viską, kas sugulė ant dūšios per dvidešimt du labai nuodėmingo, nedoro ir nepagarbaus gyvenimo metus. Nepalengvėjo. Užtat buvo įdomu prisiminti, ką šuniškai kiauliško per savo gyvenimą esu iškrėtus. Tik gaila to seno diedo klausykloj. Jei būčiau kalbėjus ilgiau, ko gero jį būtų ištikusi koma. Pagalvokit, šitokia nešvankybė, šitokia prapuolus siela...

„Ar gaileisi dėl nuodėmių ir žadi pasitaisyti? “, paklausė. „Žinot, vienam filmę Rasputinas, versdamas carienę lovon, sakė, kad Dievui patinka atgaila, bet kad atgailautum, pirma turi nusidėti. Vadinasi, visos mano nuodėmės tik į naudą. Ir šiaip, gyvenimiška patirtis... Ar suprantat, ką turiu omenyje? Net jei ir gailiuosi dėl senų nuodėmių, negaliu pažadėti, kad nedarysiu naujų, nes be nuodėmės nebus ir atgailos. Suprantat? “

Kunigas pasipiktinęs nutraukė mano samprotavimus. Liepė sukalbėt dešimt sveikųmarijų, dešimt tėvęmūsų ir dar kažkokią nesamonę. Tada supratau, krikščionybė- ne man. Nieko apie jokios marijos sveikatą aš nežinau, o tėvas paliko šeimą, kai buvau maža. Tai kokia sveikamarija ir tėvasmūsų?

Švento Rašto taip ir neskaičiau. Kibau į budizmą. Man patiko oranžinės tunikos ir plikos vienuolių galvos. Turgui nusipirkau Budos statulėlę. Kioskininkė sakė: „Sakoma, kad jei patrinsi Budos statulėlės pilvą šimtą kartų, išsipildys tavo noras“. Važiuodama autobusu spėjau patrinti Budos pilvą mažiausiai tris šimtus kartų. Norėjau taikos pasaulyje, to vienintelio gero, protingo, gražaus, tobulo sielos draugo, naujos mėlynos suknelės su gėlytėm, atostogų prie Raudonosios jūros, mielaširdingo dėstytojo, kuris rašytų vertinimus ne už mokslą, o už akių mėlynumą (manosios - ypač mėlynos) ir, savaime suprantama, sveikatos visai savo giminei.

Po savaitės nei vienas noras nebuvo išsipildęs. Irake vis dar kariavo, teta susirgo gripu, vienintelė mėlyna suknelė, kuri man patiko, kainavo tiek, kiek mano kambario mėnesio nuoma, o dėstytojui, matyt, labiau patiko rudos akys. Egzaminą išlaikiau nekaip.

Nutariau, kad atrodau nepakankamai budistiška, todėl Buda mano norų nepildo. Skustis plikai nenorėjau, todėl nusikirpau plaukus trumpai ir nusipirkau oranžines kojines. Po kiek laiko perskaičiau, kad Buda išvis norų pildyti neprivalo ir kad budizmo esmė - išsivadavimas nuo žemiškų troškimų. Šūdas, kioskininkė mane apgavo... Buvo gaila ir nukirptų plaukų. Nunešiau „Budos kelius“ į biblioteką labai nusivylusi. Ir koks dar išsivadavimas nuo troškimų? Hedonizmas man patinka kur kas labiau. Gaila, tai - ne religija, o Epikūras - ne mesijas. Na, bent jau turėjau oranžines kojines iki kelių. 

Aš vis dar labai norėjau pasikeisti. Gal keista, kad pradėjau nuo religinių pažiūrų, bet daugiau su ta ateiste, skeptike, egoiste Anuš po vienu stogu ir dar viename kūne gyvent negalėjau. Norėjau būti gera. O kas daro žmogų geru? Gal meilė? Pasak vieno mano draugo, Dievas - tai meilė. Ir kažkodėl nei vienas iš dievų man  nebuvo panašus į meilę skleidžiančią šviesą. Jau greičiau - į dogmų, prietarų ir draudimų kratinį.

Mečiau religijas ir tiesiog perskaičiau „Etiketo pagrindus“. Išmokau daug didelių nesąmonių. Pavyzdžiui, kad, einant į oficialų priėmimą, labiau tinką kaklaraištis, o į prabangų galima ir varlytę pasirišt. Kas man iš to? Dar sužinojau, kaip taisyklingai ragauti vyną, kad kivius ir greipfrutus reikia ne lupti, o pjauti perpus... Dėja, nei viename skyriuje nebuvo užsiminta, ką daryti, kad nustotum keiksnoti rusiškai, išmoktum reikiamu laiku, reikiamoje vietoje sulysti į reikiamą šikną ir kaip diplomatiškai ir mandagiai pasakyti, ką manai apie kai kuriuos nemalonius žmones. Ten nerašė ir kaip šypsotis, kai liūdna, kaip nebūti išlaidžiai ir įžūliai. Siaubas, negi žmonės neturi panašių problemų? Ar daugiau nėra žmonių, kurie, būdami nepakenčiami, norėtų tapti mielais? Na, aš bent jau pripažįstu savo nepakenčiamumą, o tai – kelias į išgijimą.

Rytas gražus, kaip iš paveiksliuko. Atsidarau langą. Kava ir cigaretės. A, ir kaimynka iš aukšto po manim. Užverčia galvą, sprogina akis, sako: „Jėzaumarija, pienburne tu, jei nori, savo sveikatą gadink, bet kam žmones dusint? Man dūmai į kambarį pro langą eina! “. „O gal jūs malonėtumėt langą penkioms minutėms užsidaryti? “ (Aš tvardausi, aš šaunuolė, neišvadinau jos sena višta). Senė pasipiktina: „Ji dar atsikalbinėja, žvėris, ne merga. Aš nežinau, mūsų  laikais taip nebuvo... “. Senė kaimynka ruošias uždaryti langą. Aš persisveriu per palangę žemyn ir sušunku: „Kur gi, jūsų laikais cigaretės dar nebuvo išrastos. Iškasena, mamutų amžiaus relikvija! ”. Hmmm… kažin ar tai geriau nei sena višta?

“Kas plačiąja prasme yra sąžinės laisvė? ”, klausia Kotryna dėstytojo po paskaitos. Aš atsistoju tarp jos ir Danilaičio “Sąžinės laisvė-tai, kai sąžinė išsilaisvina iš kūno ir tave palieka. Man rodos, tu tai turėtum būt patyrus? ”. Dėstytojas šypteli. Kotryna pykteli. (Dar viena nesėkmė. Kandumą galiu įrašyti į savo nuodėmių sąrašą).

Danilaitis ne iš tų, kuris rašo pažymius už akis. Nei už melynas, nei už rudas. Ir net ne už banknotėlį, įkištą į referatą. Danilaitis- vaikščiojanti sąžinė. Ir dar iš tų, su kuriais kartais galima kalbėtis. Gal dėl to, kad dar jaunas ir nesijaučia daug protingesnis už mus, gal dėl to, kad šiaip geras žmogus. Rodos, vienintelis visam universitete, kurio per pustrečių studijų metų nei karto nenorėjau pasiūsti velniop. Be kita ko, dar ir gražus. Beveik vyro idealas. Deja, tokie mano giminės moteris iš tolo aplenkia…

Vaiskią šeštadienio popietę trise sėdim už stalo. “Kaip normalūs žmonės”, sako Slavikas, “Matai, galim ir papietaut visi, ir tu gali nemyžčiot kai nori”, užsisvajoja. Mamulė stojasi, uždeda man ant peties ranką: “Padėk nurinkt indus”. Nueinu su ja virtuvėn. “Nekreipk dėmesio, vaikel, į Slavą, jis ne iš pikto”.

Nebuvau namuose jau pusmetį. Tiesiog negrįždavau iš miesto. Sakydavau, daug reikalų, studijos sunkios, savaitgaliais dirbu prekybos centre… Siaubingai ilgėjausi motinos. Siaubingai nekenčiau Slaviko. Kai tik grįždavau, jiedu su mamule būtinai imdavo ginčytis ir pyktis. Kartą Slava prirėmė motiną ir taip trinktelėjo jos galvą sienon, kad ji vos neapalpo. Mane ištiko pykčio priepuolis. Griebiau ant virtuvinės spintelės gulėjusį peilį ir kaukdama puoliau prie to prakekto žmogaus. Maniau, papjausiu. Ir būčiau papjovus, su didele meile ir malonumu, jei tik būtų užtekę jėgų. Pusamžis vyrukas, buvęs lengvaatletis, švystelėjo man kumščiu dantysna. Pagalvokit, kaip lygiaverčiam priešininkui, kumščiu. Laimingo atsitiktinumo dėka, tebeturiu visus dantis ir sveikutėlaitį žandikaulį. Užtat į tuos namus ilgai kojos nekėliau.

Motina verkė, raudojo, atsiprašinėjo. Ne, ne manęs, o Salviko. Kai kurios moterys pripranta prie smurto, pažeminimo ir ilgainiui be to nebegali. Mamulė buvo iš tų. Ji turėjo aukos instinktą. O Slava- kankintojo ir parazito genų. Ką gi, jie tiko viens kitam. Gaila ir pikta.

Pietūs praėjo ramiai. Anot parazito, “matyt susiprotėjau” ir “jau mažiau draskau akis”.  “Ačiū, priimsiu kaip komplimentą”, atsakiau sukandusi dantis, kuriuos, dėkui tai nematomai substancijai, kurią vadina Dievu, dar tebeturiu. Slava sušnypštė, atmetė savo juodus plaukus nuo akių ir užsirūkė tiesiog kambaryje. Išsivedžiau mamulę laukan. Ji nekenčia cigarečių. Ji nežino, kad rūkau. Atsisėdom ant žolės po beržu. Ji padėjo galvą man ant peties ir sunkiai atsiduso. Neverkė. O norėjo, mačiau. Bet tuomet aš bėgčiau pas tą šlykštų įnamį ir imčiau dėt jį į šuniškas dienas. Nesusilaikyčiau, žinojo, todėl ir neverkė.

“Aš dažniau grįšiu, mamyt, tikrai. Ir nerūstausiu ant to avigalvio Slavos. Man ten dabar viskas gerai, nesirūpink. Bet vis tiek. Čia žalia, žydi viskas. Juk tau patinka, kad gali vakare išeiti į lauką ir kai rasa būna, o ryte paukščiai… ir čia gerai, nes pečiukas virtuvėj, pasikuriat, šilta visad ir… Slava blaivėja diena iš dienos…” Bandžiau juokauti, bet tik kažkoks sunkumas krūtinėje, gumulas gerklėj įstrigo. “Gerai, vaikeliuk, viskas man čia gerai”. Ir aš pamelavau sau, kad patikėjau.

“O, Salavikai, kadanors aš tave užmušiu”, mintijau žiūrėdama į juodu pro autobuso langą. Pamojavau mamulei atsisveikindama.
2009-12-28 23:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-17 15:56
Vaikyste du kart
puikus tekstas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-15 19:38
Damastas
Dar karta isitiknau, jog verta apsilankyti pas tuos, katrie apsilanko tavo kurybos tekstuose.
Jusu amziui, labai brandus kurinukas. Pliusuoju.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-31 01:06
JRFRA
jaučiasi, kad su šitais personažais nemiegojot vienoj lovoj, ne taip gerai pažįstat ane
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-30 09:19
Varinė Lapė
Problematikos yra tekste, bet pati veikėja... Nežinau su kuo ją tapatint, kaip tokie žmonės visuomenėje laikosi.

Parašėte gerai, tik personažų padrikumas jaučiai, neaiškūs charakteriai, neapibrėžtumas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą