Rašyk
Eilės (72041)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10320)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pirmieji saulės spinduliai maloniai apgaubė mano mieguistas akis. Saulė... Ji man atrodė tobuliausias sutvėrimas pasaulyje, lyg nuostabiausia Graikijos deivė, spindinti savo šiluma, gėriu, ramybe. Nuo mažens turėjau vieną mažą svajonę – pamatyti poliarinę saulę. Tik niekam neprasitark, nes mano draugai iš manęs juoksis. O aš taip mėgau žaisti su saulės spinduliais, gaudyti juos.
Rytiniai rausvi saulės spinduliai maloniai apšvietė kiekvieną kambario kampelį, paskandindama jį visą savo rausvų spindulių jūroje. Susimąsčiau, jei tai gali tokia mažytė saulė, tai ką tada gali poliarinė saulė?
Staiga išvydau savo šeimininkę ir šeimininką einančius link laukųjų durų. Kilstelėjau galvą, laukiau, tuoj tuoj sušunkant mano vardą. Mano ir šeimininko žvilgsnis susitiko, jutau keistą stingdantį akių blizgesį, toks šaltumas. Brrr.. matyt rytinis vėjelis pro durį plyšį pasivijo mane. Ej, kodėl negirdžiu šaukiant mano vardą? Keisti tie mano šeimininkai, žiūriu į juos jie mojuoja man kad greičiau ateičiau, kažką lūpomis judina – lyg tie keisti padarai, kur plaukioja vandenyje, šeimininko kambaryje. Aną dieną gerai juos apibariau – tokie nekultūringi, aš kalbinu o jie tyli ir nieko nesako. Mh, nedraugiški padarai. Bet tie mano šeimininkai tokie keistuoliai, nejau mano vardo neprisimena?
Atsistojau. Uj, kad suskaudo kairiąją pėdą – matyt vakar būsiu sode bereikalo tiek tų kvailai burksiančių balandžių vaikęs. Tingiai pasiražiau ir linksmai pavizginau uodegą. Valio! Mes važiuosim mašina – nudžiugau kai išvydau šeimininko rankose mašinos raktą. Nuostabu – vėl galėsiu žiūrėti į lekiančius debesis, stebėti tą keistą žydrą beribę erdvę, jausti vėją  žaidžiant su mano dailiu kailiuku ir suskaičiuoti daugybę medžių, žmonių, pastatų. Greitai nuskuodžiau per kambarį.
Bet... O kur mažasis Yohanas? Be jo niekada niekur nevažiuodavome? Ne, aš nepaliksiu savo mažojo draugo – nė už ką. Atsigręžiau eiti atgal. „Poliari! “ – staiga išgirdau savo vardą.  O. vis dėlto mano vardo nepamiršo, bet tuoj pat nuskubėjau į Yohano kambarį. Mano mažasis draugas saldžiai miegojo. Tyliai pritipenau prie lovos – įsitikinau, kad tikrai viskas gerai. Lovos kamputyje pamačiau mažą pliušinį žaisliuką, šuniuką panašų į mane, jis buvo Yohano mėgstamiausias. Ir tai buvo daiktas, be kurio mažasis mano draugas neužmigdavo. Tyliai prisėlinau, atsargiai dantimis paėmiau žaisliuką ir padėjau prie Yohano rankyčių.
Staiga kailį sujaukė keistas vėjelis – atsisukęs išvydau iš už nugaros stovintį šeiminką. Šeimininkė pasirodė keista, greitai užsidengė akimis veidą ir nuėjo – gal kas į akį įkrito. Man dažnai taip būdavo kai vasarą žaisdavau su baltom gėlėm kur pajudinus ji keistai kažkokius lengvai vėjyje plevenančius plaukelius išleisdavo. Oi tada čiaudydavau, o akys būdavo pilnos pūkų. Gal ir šeiminikei taip. Geriau eisiu pasižiūrėti kas jai. Juk ji tokia miela, o kaip skaniai valgyt padarydavo. Sukrimsdavau viską net nekramtęs. Jau žengiau link durų, bet staiga mane sučiupo šeimininkas ir paėmė ant rankų. Ką jis daro? Ko jis mane neša, juk aš turiu kojas- visas keturias.  Staiga mane paleido ant žolės. O aš išvydau šeimininkę sėdinčią mašinoje – taip, mes tikrai kažkur važiuosim. Bet manau netoli, nes mažojo Yohano nieku gyvu nepaliktume ilgam. Manau kad važiuosim į kokį parką – taip labai dažnai darydavau su šeimininku. Tada abu smagiai lenktyniaudavome. Aišku, šeimininkui tekdavo nusileisti – jis toks lėtapėdis.  Ką gi, vos atidarė dureles – stryktelėjau vidun. 
Žydra beribė erdvė skriete skriejo. Žmonės, pastatai akimirksniu dingo. Vien žali tankūs medžiai viens o kito pro šalį skriejo – vos spėjau sužiūrėti. Šiandien daug nuveikta, leisiu savo akims pailsėti. Tik sekundėlei. Padėjau galvą ant sodynės. Staiga pajutau kad mašina sustojo. Nejau aš užmigęs buvau? Atrodė tik sekundę akis užmerkiau, bet ausis įtempęs buvau. Šeimininkas greitai išlipo, atidarė man duris – liuopt, štai aš ant žemės. Įkvėpiau. Koks nuostabus oras! Kaip kvepia pušimis, eglėmis. O žolytė lyg mano pamėgtas kilimas svetainėje, tiesą sakant dar švelnesnė ir tokia žalia žalia. Greitai apibėgau naują teritoriją, apžiūrinėjau. Staiga susimąsčiau, kad negražiai elgiuos palikkdamas savo žmones. Reikia lėkti pasižiūrėti kur jie, aš turbūt jau labai toli nubėgau. Atsisukau – mašina stovėjo netoliese už medžių eilės, šeimininkė mašinoje, o mano šeimininkas ko nerimastingai vaikščiojo aplink automobilį. Ko gi jis nerimauja? Einu pasižiūrėti, gal mano pagalba reikalinga. Išvydęs mane atbėgant šeimininkas tarsi sustingo – matyt vėl aš būsiu išsipuošęs tais baltais skraidančiais plaukeliais.
Džiaugsmingai vizgindamas uodegą pribėgau pasiteirauti ar viskas gerai. Bet mano duslus balsas matyt buvo, nes šeimininkas paėmė šakelę ir metė tolyn – o jis tikras mano draugas puikiai žino kaip mėgstu šį žaidimą. Kiek įmanydamas skruodžiau per žolę. Jau, jau – štai tuoj tuoj pagausiu. Bet šakelė paniro tiesiai man po kojomis. Pagavau! Linksmai atsisukęs norėjau šūktelti savo žmonėms. Bet...
Automobilio nebuvo. Kur gi jie? Žinau, jie greičiausiai žaidžia pasislėpimo žaidimą. Tai bent smagumėlis! Šakelė išsprūdo man iš nasrų, bet nesvarbu – dabar man rūpėjo naujas žaidimas. Pribėgau prie tos vietos kur stovėjo automobilis. Gerai įsiminiau padangų kvapą – taigi žaidimas prasidėjo. Sekiau padangų kvapu ilgu smėlėtu miško takeliu, tačiau didžiulė lietaus bala pakeitė kvapą ir jis vis labiau silpo. Ką gi teks pasitikėti savo akimis ir protu.
Lėtai viską įdėmiai apuostydamas tipenau nežinomais man keliukais. Aš taip ištroškau – kur gi ta didžiulė bala kur pirmai mačiau. O gal šeimininkai jau pasidavė ir grįžo į mūsų pievelę? Būtinai turiu grįžti. Apsisukau ir žingsniavau jau man labiau žinomu keliuku. O, štai ta bala. Matyt buvau siaubingai ištroškęs, kad man tos balos skonis pasirodė toks keistas, lyg karstelėjęs – visai įdomus ir kitoniškas skonis nei įprasto mano gėrimo.  Atsigėriau ir žingsniavau link mūsų pievelės. O ji tamsoję atrodė visai kitokia, tokia pilna paslapčių, tačiau žavi ir tokia miela mano akims. Uj, net nepastebėjau kad jau sutemo. Kur gi mano žmonės?
- Taip kvailas bukas šunėkas, - garsiai sukarksėjo varna.
- Nutilk, tu nepažįsti mano žmonių, - piktai suurzgiau.
- Ir kokie gi jie, tie tavo tobulieji žmonės?, - toliau nedavė ramybės kvailas paukštis.
- Jie patys geriausi ir nuostabiausi. Ypač Yohanas. Gal tu juos matei?
- Ot tai tau, kvailas šunėke, jie nuvažiavo toli toli – lėkė kaip pamišę.
- Kur jie? Kur jie skubėjo?
- Ko tu manęs klausi, mačiau tik kaip nulėkė  rytų link.
- Matyt jie nusulaukė manęs ir nuvažiavo namo. Taip ir bus. Ką gi, lengvai rasiu kelią namo, - matyt garsiai pagalvojua, nes kavilas paukštis pradėjo garsiai juoktis.
Suurzgiau subardamas tą kvailą paukštį. Nusprendžiau keliauti namo – rytų link. Tačiau mano kojos manęs visai neklausė, buvo siaubingai sunkios ir vėl suskaudo kairią pėdą. Tad paklausiau voverės atliuoksėjusios staiga patarimo lįsti į krūmuose esantį jaukų kampelį ir palaukti kol išauš pirmieji saulės spinduliai. Voverė draugiškai netoliese dar pabuvo, o aš jai papasakojau apie savo žmones, namus. Visą naktį stebėjau juodą dangų, skaičiavau žvaigždes ir bariau tą keistą šviesos rutulį danguje – jis man trukdė stebėti ar nėra pirmųjų saulės spindulių. Staiga išvydau šviesos plyksnį – nejau tai pirmieji spinduliai? Staiga prisiminiau Yohaną – norėčiau jį dabar pamatyti. Et, šviesos plyksnis sušvito ir dingo. Tai nebuvo pirmieji saulės spinduliai. Staiga šalia kažkas garsiai suūkė. Taip mane išgąsdino. Ech, pelėda paskelbė savo medžioklę. Tos žalios didelės akys naktį atrodė kraupiai, tačiau kuriam laikui praėjus pripratau – o ji labai draugiška, priskridusi pasisveikino, pasiteiravusi ką čia veikiu vėl tęsė savo medžioklę.
Netoliese subraškėjo sausa šaka, netoli sucypė maža pelytė, štai pirmoji skruzdelė išlindo iš savo namo pradėti dienos darbus. Ir štai – pagaliau! Pirmieji saulės spinduliai. Linksmai suvizgibau uodegą, pasiražiau, nutipenau prie balos nes vėl jutau troškulį. Ką gi, laikas pradėti kelionę namo. Jie tikrai neturėtų būti toli.
O viskas pasirodė daug sudėtingiau – uosčiau kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmą, kas kartą kvapas lyg jau žinomas, tačiau tuo pat ir naujas...
Štai ten dar nėjau – nuskubėjau prie žalio didžiulio krūmo. Kvapas pažįstamas, čia jau buvau. Taip ieškojau, uosčiau kiekvieną plotelį kol sutemo ir nebemačiau net savo paliktų pėdų, kurias gerokai įskaudo.
- Žiopliuk, mažiau klausyk tos varnos – ji rytų nuo vakarų neskiria. Ryt mėgink keliauti į vakarus, gal ten bus, - staiga prabilo maloniu balsu draugiškoji voverytė kai sugrįžau į savo kampelį krūmuose.
Taip ir nusprendžiau daryti. Ši naktis bus greita, apgalvosiu kiekvieną rytdienos žingsnį. Staiga garsus ir baugus urzgimas mane išgąsdino. Oho, aš ir taip baisiai įdomu urzgiu. Staiga netoli savęs išvydau pažįstamą padarą – ne šuo, bet toks panašus. Čia gi vilkas. Oho, koks jo dydis – visa galva didesnis už mane ir stambus, matyt geru maistu maitinasi.
- Nelįsk, vilke, prieš šito šuniuko, jis tik jau mėnuo kai ieško namų, - staiga sušuko voverė.
- Vovere, nesikiįžšk, žinai kad tave vertinu – esi sena šio miško gyventoja, - piktu balsu suurzgė vilkas.
- Todėl ir kišuos. Pagailėtum vargšo, šeimininkų išmesto šunelio, - ramiu balsu sukuždėjo voverytė.
- Manęs nepaliko! Mes žaidžiam slėpimosi žaidimą, - pyktelėjau, bet susigūžiau išvydęs pikto vilko žvilgsnį.
- Jis jau mėnesį čia ieško kelio iš miško, - paaiškino voverytė.
Aš čia jau mėnesis? Nejau? Nejau aš čia taip ilgai? Tie krūmai, akmenys ir medžiai man artimi tokie atrodė. Teisybė, tik dabar pastebėjau kad žaluma, kuri buvo tą dieną įgavo gelsvo auko spalvą. Ne, negali būti, turiu bėgti, privalau rasti savo žmones. Jie nerimauja dėl manęs. Jau buvau belekiantis per pievą, kuri tapo mano laikinais namais. Tačiau tuoj pat čia mane sustabdė piktas vilko balsas, liepiantis palaukti. Voverytės paprašytas jis pažadėjo man padėti rasti kelią iš miško. Buvau be galo dėkingas mažajai savo draugei – už dienas, kai būdavo liūdna ji atliuoksėdavo ant šakos su linksmom dainom, kai išalkdavau atnešdavo sausainio kamputį ar rastą kaulo galiuką. Tai neprilygo mano nuostabiosios šeimininkės patiekalams, bet skrandis buvo labai dėkingas už tai. Likus keliems žingsniams iki pievos pakraščio atsigrežiau ir pribėgau prie medžio, kur ant šakos tupėjo voverytė – mažoji mano draugė. Ji tupėjo nusigrežusi. Kuomet atsisuko išvudau jos liūdnas akis, kuriose net nakties tamsoje mėnulio išryškinta žvilgėjo lašelis skausmo. Nejau ją įskaudinau? Ką blogo padariau? Greitai padaviau pakeliui nuskintą pačią gražiausią baltą gėlę. Tenorėjau jai pasakyti ačiū. Voverytė greitai nubraukė tą žvilgantį lašelį ir paėmusi gėlytę teištarė  „tu visada būsi mano širdyje, mano mielasis drauge“. 
- Tu taip pat, amžinai! Aš būtinai atsivesiu savo žmones, tu pamatysi kokie jie geri!, -garsiai sušukau bėgdamas per pievą pas vilką, kuris jau nekantriai manęs laukė.
Pirmieji spinduliai viltingai šį rytą sušvito – vos jiems pasirodžius vilkas man prasitarė kad esame jau miško pakraštyje ir tuoj išeisim. Dabar vilkas man nebeatrodė toks baugus, baisus – jis buvo gana draugiškas. Tikra tiesa, kad  išvaizda  neatspėsi  širdies. Už geros valandos mudu priėjome didžiulį kelią, kur viena po kito lėkė įvairiausios mašinos. Dar gerą minutę dairiausi gal pralėks mano žmonių automobilis, tačiau vilkas tuoj suurzgė, kad prieš išeidamas turėčiau užkąsti – o jis buvo teisus, skrandis mano jau maršą grojo ilgą laiką. Išėjo beveik visa opera, kurią taip mėgo mano šeimininkė.
Vilkas dingęs pusvalanadžiui staiga atnešė keisti gyvūno tokio mažo ir raino kūną. Jis buvo sustingęs. Dr gerą pusvalandį man vilkas aiškino kas čia per daiktas, ką daryti. O kaip nustebau kad jis tai valgo. Man tai buvo keista, bet ryžausi, o skrandis koks buvo dėkingas – maistas buvo nuostabus.
- Sėkmės, vaiki, - atsiveikinant tepasakė vilkas ir atsigrežė link miško.
Mes buvome labai arti greitkelio, tad jam kilo pavojus būti pastebėtam, tad padėkojau už viską ir palikėjęs sėkmės ryžausi pereiti didįjį kelią. 
Saulė pamažu jau kilo dangumi, o aš atrodė ištisas dienas slinkau palei didįjį kelią. Kelias atrodė niekada nesibaigs. Net nepajutau kai užslūkino tamsa, pasidarė šalta, tad radęs nedidelį krūmokšnį susirangiau. Jaučiaus siaubingai pavargęs tad greitai užmerkiau nuvargusias akis. Staiga išgirdau švelnius lietaus lašus barbenant į krūmo lapus, medžių šakas, vis gelsvėjančią žolę. Mh, kiek laiko ilsėjausi? Tikriausiai ilgai, tad turiu dabar paskubėti. Sukaupiau jėgas, atsistojau ir toliau sėlinau. Pakeliui vis stabteldamas užsigerti jėgas atgaivinančio vandens, kurio skonis jau nebebuvo toks keistas.
Taip diena po dienos žingsniavau link namų. Naktys vėso, darydavosi šalta, tad ieškodavau kur šilčiau. Tai užsukdavau į vienišą sodybą, tyliai susirangydavau apleistame, kiaurame tvarte – tačiau to užtekdavo, būdavo šilčiau, tai – rasdavau apgriautą kokį pastatą.
Ir štai – pagaliau priėjau pažįstamą aplinką: didžiuliai namai, gausybė mašinų, tūkstančiai, ne, milijonai žmonių ir kvapas. Tas kvapas man buvo toks artimas ir malonus širdžiai. Nudžiugau, aš jau artėjau savo namų. Lietus lijo taip smarkiai, kad visas mano kailiukas buvo šlapias. Pasidarė šalta, artėjo naktis, tad susiradau jaukų užkampį ir susirangiau nakčiai. O mintys apie mano žmones mane džiugino, ramino, teikė stiprybės ir ryžto bėgti pirmyn. Ryte mane pažadino lietaus barbeninimas į asfaltą, namų stogus. Skambesys man priminė šeimininkės grojamą melodiją, kurią girdėjau vieną vasaros rytą. Tokia rami, ritmiška, švelni. Kasdien, kiekvieną akimirką prisimindavau savo žmones. Subariau save, koks tinginys aš, reikia stotis ir eiti, juk jau diena. Staiga vėl suskaudo kojas, keista, bet prisiminiau kad jas turiu – visas keturias. Nes jau nebejaučiau jų nuo to laiko kai palikau nuostabiąją pievelę.
Atsistojau ir žingsniavau tolyn. Ėjau pilkom gatvėm, siaurais skersgatviais. Staiga nubrozdintą, skaudančią nosį pasiekė malonūs ir pažįstami kvapai – keptų sausainių su vanile ir cinamonu. Tas kvapas sugrąžino mane į prisiminimus, nors akimirkai vėl sugrįžau į savo namus. Priėjau prie durų. Staiga žvilgtelėjau į stiklines duris – ten buvo liūdnom akim žvelgiančio, išsekusio,  pilko šuns vaizdas.  Šiaip atrodė draugiškas, bet toks liūdnas, o pilkas kailiukas jam visai tiko, tik sulytas ir šlapias. Turbūt jis irgi užuodė šį nuostabų kvapą ir atbėgo čia. Paklausiu, gal jis matė mano žmones. Sušukau, tačiau tas šuo toks keistas – tik atkartodavo mano balsą ir judesius.  Pusvalandį beviltiškai bandžiau jo išklausti, tačiau atsidarė durys ir stambi, piktu balsu surikusi moteriškė mestelėjo link manęs sunkų medinį daiktą. Nespėjau pasitraukti – kliudė mano kairį šoną. Suskaudo. Skausmas palyginus buvo nieko su troškimu rasti namus, tad tyliai sudėjavęs tipenau tolyn.
- Mama, pažiūrėk, koks šuniukas mielas, - išgirdau vaikišką malonų balsą.
Atsigręžiau, bet žinojau kad tai ne mano Yohano balsas, jį būčiau pažinęs tikrai. Tai buvo miela maža mergytė, rankose laikiusi bandelę su dešrele. Linksmai suvizginau uodegą. Mažos rankutės ištiesė link manęs bandelę su dešrele – tą kvapą senai jau buvau jutęs. Nedrąsiai priėjau. Maloni moteriškė ir mažoji mergytė šypsojosi. Atsargiai paėmiau bandelę, kiek paėjęs toliau sukramčiau akimirksniui – jau geros savaitės kai nevalgęs buvau, tad pilvas maloniai suurzgė. Priėjau prie mažos mergytės, švelniai palaižiau jos mažą rankytę – jaučiuos itin dėkingas. Mergytė linksmai su manim gerą valandą pabėgiojo jaukiam parkelyje. Atsitokėjau kad jau temsta tik tada kai mažoji mergytė su mama išėjo. Dar kelias valandas žingsniavau gatve, vis labiau jutau skaudantį šoną. Tik visiškai sutemus, susirangiau po suolu. Žemė buvo tokia šalta. Tačiau šaltis malšino skaudamą šoną. Prabudau pajutęs kaip nosį vis kutena kažkoks švelnus daiktas. Vargiai pramerkiau akis, aplink buvo balta, o iš nuostabios žydros beribės, kuri dabar jau buvo įgavusi pilką spalvą, krito baltos trapios snaigės. Aplink tapo šviesu – iš džiaugsmo pradėjau bėgioti, gaudyti snaigės, ardyti tuos baltus purius bokštus.
Po geros džiaugsmo valandos tęsiau kelionę. Šoną vis dar skaudėjo, bet mažiau – dabar turėjau tikslą, žinojau kad jau esu nebetoli. Žingsniavau niūriomis gatvėmis, siaurais skersgatviais, tik nosis vis išdavikiškai užuodusi ką sutrikdydavo maršrutą, pasukdavau. Kartais maloni moteriškė numesdavo kokį mėsos gabalėlį ar bandelę, kartais tekdavao atlaikyti skausmingus daiktų trenksmus. Bet gi nesu silpnuolis, juk namai jau visai arti – tai mane palaikė.
Bėgo valandos, dienos, savaitės... O jausmas kad aš jau visai arti namų vis stiprėjo. Jau kelios dienos snigo bepaliovos, visur buvo balta balta, gatvės žibėjo įvairiaspalvėm gamom. Visi triukšmingai žingsniavo iki visiškų sutemų. Savo kelyje dažnai sutikdavau gerų žmonių, kurie nepagailėdavo trupinėlio bandelės, gabaliuko mėsytės ar saldainio. Aną dieną sutikau labai draugišką senyvą žmogutį, jis mane priglaudė nakčiai savo mažoje dėžutėje, pasidalino paskutiniu kąsniu gardaus sumuštinio, kurį nuspirko iš už per dieną žmonių suaukotų pinigėlių (taip žmonės tuos popierius ir apvalias metalines monetas vadino). Negalėjau šio nuoširdaus žmogučio palikti taip – kitą dieną abu gatvėje smagiai dainavom, aš net įstengiau įveikti skausmus ir sušokti. Smagu buvo matyti džiaugsmo kupinas žmonių akis, kurie plojo, negailėjo ir į numestą seną suplyšusią kepurę metė įvairius popierius, metalinius apvalius skritulius. Tik vakarą sugadino vienas jaunas vaikinas, kuris staiga priėjęs griebė kepurę ir bėgo. Dar surikau ką jis daro, bet jis greitai skuodė tolyn. Nenusileidau – iš paskutiniųjų bėgau paskui, tačiau nepavijau – smarkiai suskaudo šoną. Liūdnas parkeliavau pas naująjį draugą. Kitą dieną pasistengiau labiau – dar smarkiau abu dainavom ir dar labiau stengiausi šokti, nepaisant praėjusios dienos ir nemalonaus vakaro su šiuo žmogučiu buvo linksma ir gera. Žmonės dar garsiau plovo, dar gausiau metė popieriukus ir apvalias monetas į kepurę, o aš saugojau, kad vėl neatbėgtų tas nedorėlis.  Vakare abu kirtom skanias bandeles su dešrelėmis.
Sekančią dieną atsisveikinau su šiuo draugu ir tęsiau kelionę namo, juk jau tiek laiko nekeliavau. Pernelyg pasiilgau savo žmonių.
Diena praėjo greitai, skubėjau pirmyn. Kažkoks jausmas man tarsi šaukė kad šiandien pamatysiu savo žmones. Tad visą dieną skubėjau, kvapai tavo vis labaiau atpažįstami. Sutemus toliau žingsniavau. Staiga pajutau, užuodžiau – tai mano Yohano kvapas, taip, tai jis! Tikrai. Akys beatodairiškai dairėsi, ieškojo žmonių minioje savo žmonių. Staiga anapus gatvėj išvydau tai, ko ieškojau – Yohanas laikydamas šeimininkės ranką ramiai žingsniavo.
Širdis, kupina džiaugsmo skriete skriejo. Nutrintos pėdos, skaudančios kojos, šono skausmas staiga išnyko – bėgte bėgau link Yohano. Sušukau savo prikimusiu balsu. Staiga pajutau didžiulį trenksmą į kairįjį šoną. Jutau kaip mano išsekęs kūnas pakilo ir skriejo ore. Ir didžiulis smūgis. Skausmas nuvilnijo mano kūnu. Paskutinį kartą šuktelėjau Yohaną.
- Mama, Tai Poliaris!, - staiga išgirdau Yohano balsą.
Staiga pajutau švelnias Yohano rankas. Jis mane taip stipriai apkabino, kad jutau jo širdelės plakimą. Jutau jo šiltas ašaras ant savo skruosto. Dabar nebejaučiau skausmo – dabar toks laimingas. Pagaliau aš su savo žmonėmis. Šalia buvo ir mano nuostabioji šeimininkė, netoli ir mano šeimininkas – visi čia, šalia. Aš toks laimingas.
Tolumoje švelnia melodija suskambo varpai, paskelbdami Kūčių vakarą. Šiandien Kūčios, o aš su savo žmonėmis... Staiga išvydau artėjančią  šiltą didžiulę šviesą. Tai nemiražas? Nejau tai... taip, tai mano Poliarinė saulė! Ji tokia nuostabi! Dabar visada bus  šviesu, nebus šaltų naktų, o ir mano žmonės bus visada šalia. Paskutinį kartą užmerkiau savo nuvargusias, bet laimingas akis.


Štai tokia mano gyvenimo istorija, kupina tikėjimo, ryžto, svajų…

2009 gruodis
2009-12-16 19:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-23 09:01
dienmedis
pradžioje teksto.. kažkaip nesitikėjau kažko tokio.. man patiko...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-17 21:35
JRFRA
nerandu ir aš žodžių padėkoti už tokį ilgą tekstą, kad skaitydami du šunys ir dvi katės užmigo ant mano rankų... mmm, kaip būtų gražu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-16 21:18
flora fausta
Nerandu žodžių padėkot už šį kūrinį.Labai myliu gyvūnus.Turiu du šunis ir du katinus ir labai išgyvenu,matydama ar girdėdama,kaip jie skriaudžiami.Norint taip parašyti,reikia pabūti to šuns kailyje,o norint tai padaryti reikia būti Super Rašytoju.Kokią sielą turi turėti žmogus,sugebantis taip įsijausti į šuns gyvenimą.Negaliu atsigauti,noriu pamatyti autorę gyvą,noriu ją išbučiuoti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą