Tėviškės prisiminimai

Ten saulė leidžiasi kitaip negu kitur
Ir teka nuostabiai, rausvai nudažo dangų.
Vėjelis dvelkia švelniai, aš jaučiu iš ten
Palaimą didžią ir tą džiaugsmą brangų.

Aukšti klevai ir beržas jųjų brolis
Priglausdavo  po lapais nuostabiais,
Sula pagirdydavo, rodos ligi šiolei
Mes girdime žodžius: juos kalbant išdidžiai.

Girdėdavom ošimą, suprasdavom jų kalbą,
Jie buvo mūs draugai ir mokytojai mūsų.
Ir prieglauda gaivi, mūs tėviškės pagalba,
Prie jų suklaupę,  išmokom „Tėve mūsų“.

Marijos koplytėlė vienam kleve kabėjo,
Prie jos praleidom daugel vakarų.
Gyvenimo kely Marija mus lydėjo
Telydi Ji visus iki gyvenimo dienų.

Ošė aplink Guivėnų miškas,
O netoli ir Šatrija didžiavos.
Prabėgo metai, širdy išliko viskas,
Gandro lizdas ir pievos, kur žaliavo.

Liko tik prisiminimai, kuriuos širdis užrašė,
Nebėra nieko, tik Šatrija puikuojas.
Gerai, kad Ji mums primena mūs kraštą
Ir dar širdis mums praeitį dainuoja.