Rašyk
Eilės (78244)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10921)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Jonai, pabusk…
- Plkit mne rmbėje…, - sumurmėjau nepraverdamas burnos. Balso, kuris mane ragino pabusti, nepažinau. Ir gerai. Tokioj būsenoj žmogus atsiduria vieną kartą gyvenime. Žmogus, prisikvėpavęs anglies monoksido, turi teisę į vienatvę.
- Jonai, kaip tu čia patekai? – tas pats atkaklus balsas.
Kažkas labai įkyriai reikalauja paaiškinti, kaip aš atsidūriau savo garaže? Savo garaže aš niekam neprivalau atsiskaityti už tai, koks esu ir kaip čia atsidūriau. Bet visada buvau skystakošis, todėl kilniai sumurmėjau:
- Uždrykit dris iš ktos psės…
- Kokias duris? Prisigėrei, po velniais, tai bent turėk sąžinės!
Sąžinės? Kas čia kalba apie sąžinę? Kas drįsta man kalbėti apie mano sąžinę po to, kai vakar buvau surištas ir paliktas su šlykščia gumine žarna gerklėje? Kitas žarnos galas buvo užmautas ant automobilio išmetamojo vamzdžio ir jį užmoviau ne aš. Nors mano gyvenimas ir suknistas, bet savo rankomis jo nutraukti mintis nė karto nekilo. Tai kas čia neturi sąžinės? Praplėšiau vieną akį. Siaubas...
- Nešdinkis! - proverksmiais sudejavo Inga, - mano tėvai tuoj sugrįš!
- O kaip aš čia?... - suveblenau atmerkęs ir antrą akį. Tik dabar susiprotėjau, kad žarnos tarp dantų nėra. Taip pat rankos nesurištos, kojos irgi laisvos. Ir šitaip išsidraikęs, su purvinais batais, guliu ant Ingos tėvų lovos, užtiestos baltu oblerio kailiu. Aišku, ten, kur makalavosi mano laisvos kojos, užtiesalas buvo ne toks jau ir baltas. Pasijutau nejaukiai, bet didėjanti nuostaba nesunkiai nustelbė kaltės jausmą ir pasistengiau išreikšti savo jausmus visais tais rinktiniais žodžiais, kurių spėjau prisirankioti iš savo nelaimės draugų ir priešų, liedamas prakaitą Ingos tėvų plantacijose. Tačiau Ingai tai nepadarė jokio įspūdžio. Gražus veidas, į kurį mėgstu žiūrėti jai užmigus, dabar spinduliavo siaubą ir neviltį.
- Jonai, prašau, judinkis, - maldavo ji purtydama mane už peties.
- O, šūdas, - sustenėjau, - kaip aš čia atsidūriau?!
- Nežinau! – suspigo Inga, - jeigu nebūčiau išgirdusi ryte, kaip kažkas knarkia tėvų miegamajame... Tu įsivaizduoji kas bus, jeigu tave čia ras?
- O ką? – mano pavargusios smegenys vis dar sunkiai sugebėjo spręsti dvi sudėtingas užduotis vienu metu. Stebuklingas persikėlimas iš purvino garažo ant balto apkloto joms atrodė neatidėliotinai svarbesnis už galimą Ingos tėvų reakciją aptikus jų lovoje besivoliojantį purviną panką. Jiems aš buvau viso labo įrašas plantacijos darbininkų duomenų bazėje. Inga, matyt, labai norėjo išsaugoti šį status quo, todėl įniršusi stvėrė mane už kojos ir visai neestetiškai šniokšdama puolė traukti nuo lovos. Apimta aistros ji alsuoja kur kas gražiau.
- Ei, mažule, - sugergždžiau spėjęs įsikibti į lovos atkaltę, - gal aš pats, ką?
- Tai jau malonėk!
- Gerai, gerai…
Šiaip ne taip išsiropščiau. Inga žaibiškai nustūmė mane per koridorių į transporterio šliuzą, užtrenkė duris ir išsiuntė velniop taip greitai, kad net nespėjau padėkoti už rūpestį. Tik riktelėjo, kad susiras mane vėliau ir lauks pasiaiškinimų. Tarytum aš galėčiau ką nors paaiškinti. Man pačiam reikia, kad kas nors paaiškintų. Vakar vakare pastačiau savo Remontą į garažą, išlipau, gavau smūgį į galvą. Pirmą kartą atsitokėjau su žarna gerklėje ant garažo grindų, antrą kartą ant Ingos tėvų lovos. Gyvenimo tarpsnis tarp tų dviejų atsitokėjimų skendėjo monoksido debesyje. Beje, išmetamų dujų skonis šlykštus. Gal čia guminė žarna kalta, nes iki tol man patikdavo tų juokingų antikvarinių kledarų skleidžiamas kvapas.

Ar jau minėjau, kad mano gyvenimas suknistas? Na, šiek tiek sutirštinu spalvas, nes galva nuo skausmo plyšta į gabalus ir, panašu, dalis smegenų nusiteikusios nepagrįstai pesimistiškai savo kaimynių iš kito pusrutulio atžvilgiu. Oponentės iš kito pusrutulio lengvabūdiškai ramino, kad reikia tik pamiegoti ir viskas bus gerai. Kad viskas savaime išaiškės. Tai ir yra mano pagrindinė problema – esu lengvabūdis pesimistas. Priešingybė tam, ką būtų galima pavadinti atsakingu optimistu. Kai turiu noro ir jėgų pasamprotauti apie gyvenimo prasmę, kiekvieną kartą padarau tą pačią liūdną išvadą, kad Agronano plantacijose atsidūriau dėsningai. Esu įsitikinęs, kad gyvenimo vingius lemia ne tik tai, ar matom stiklinę pustuštę ar puspilnę, bet ir tai, kaip tą stiklinę išgeriam. Aš savo pustuštę stiklinę geriu su idiotišku atsainumu.

Mano kelias pradėjo vingiuoti tą dieną, kai tėvas neištvėręs paklausė, ar aš turiu kokių nors siekių gyvenime. Ginčas kilo Sorbonos teisės fakultetui išbraukus mane iš studentų sąrašų. Stereotipiškai atsakiau, kad tikslai yra iliuzija. Kažkur skaičiau, kad taip teisinga galvoti. Jonas Katkus vyresnysis, garbingos korporacijos Weis&Katkus pagrindinis partneris, nebuvo linkęs sutikti su tokiu erezišku požiūriu ir sarkastiškai pasiūlė pradėti nuo dugno, jeigu neturiu pakankamai smegenų išsilaikyti ant man priderančio visuomenės hierarchijos laiptelio. Vėliau daug kartų gailėjausi savo atsakymo, kurio net dabar nedrįstu cituoti garsiai. Tėvo reakcija buvo tiksli ir metodiška, juk ne šiaip sau jis buvo Jonas Katkus - gavau dvidešimt keturias valandas išsinešdinti iš namų, trisdešimt trijų tūkstančių eurų likutį studijoms skirtoje sąskaitoje ir šeimos advokato pranešimą, kad esu išbrauktas iš paveldėtojų sąrašo. Mama, kuriai pritiktų mane užtarti, seniai nebegyveno kartu, o vyresnysis brolis galėjo tik pasidžiaugti taip sėkmingai tapęs vieninteliu paveldėtoju. Jis buvo atsakingas optimistas su femto-sintezės inžinieriaus diplomu „cum laude“ iš MIT, o tai tiko Weis&Katkus pagrindiniam partneriui kur kas labiau nei jaunėlio nevykėlio egzistenciniai svaičiojimai . Su broliu mes sutarėm kaip žvirblis su pelėda, todėl iliuzijų nepuoselėjau. Po aštuoniolikos valandų jau sėdėjau patogiame kaip inkvizicijos rūsys transportinės šaudyklės salone pakeliui į transmodalinį terminalą kažkur ties Merkurijaus orbita, gerokai žemiau ekliptikos, nes trisdešimt trys tūkstančiai eurų buvo būtent ta suma, kurios neužteko palikti Saulės sistemą su mano luomui priderančiais patogumais. Todėl manęs laukė iki tol nepatirtas malonumas dirbti kroviko padėjėju balkeryje, zulinančiam nuobodžią trasą tarp Saulės ir Heraklio 14. Balkeris nešiojo išdidų „Plieninio Elnio“ pavadinimą ant borto ir Europos Sąjungos kolonijos Marse registracijos numerį su visomis priderančiomis tokios registracijos mokestinėmis lengvatomis ir įgulos teisių neapibrėžtumu. Anot Čado Mankuzo, mano tiesioginio viršininko, laivo registracija Marso kolonijoj reiškė, kad mano, kaip Europos Sąjungos piliečio, teisės nustojo galioti tuomet, kai aš peržengiau „Plieninio Elnio“ slenkstį. Mano įgimtas pesimizmas neleido tikėtis nieko geresnio. Bet vis tiek lengvabūdiškai vyliausi, kad Heraklio 14 kaip nors pasieksiu.

Bet aš neketinau ten užtrukti. Matote, aš turėjau nebūdingų sau optimistinių vilčių, kad per kurią nors Heraklio 14 kloaką man pavyks saugiai ir su komfortu dingti be pėdsakų bekraštėje galaktikoje, sukelti tėvui sąžinės priekaištus ir sugrįžti tuomet, kai, mano skaičiavimais, sūnaus palaidūno lauks atsiprašymas, įrėmintas solidžia renta. Šio to išmokau iš savo tėvo ir ruošiausi pasinaudoti tuo, kuo taip gerai mokėjo naudotis visa Katkų dinastija – žmonių silpnybėmis. Negi manote, kad Weis&Katkus imperija iš tikrųjų dirba taip, kad galėtų pateikti gražų metinį prospektą su kilniomis frazėmis apie misiją? Nano-forgeriai yra valstybės licencijuojamas verslas, o ten, kur licencijos, ten politika ir manipuliacijos jausmais ir troškimais. Tikėjau, kad tėvas mane myli ir, anksčiau ar vėliau, pradės gailėtis išvaręs. Bet, panašu, paveldėjau ne tas chromosomas. Dingau be pėdsakų, kaip ir planavau. Tik nežinau, kaip dabar sugrįžti.

Jeigu kas nors jums pasakos, kad pabėgti iš namų yra romantiška, atidžiai pasižiūrėkit kas tai pasakoja. Galbūt pasakotojas niekada nebuvo taip pasielgęs. Tuomet netikėkite juo, nes tas, kuris taip pasielgia, paprastai nenaudoja žodžių „laisvė“ ir „romantika“ pasakodamas apie savo patirtį. Jis naudoja žodžius, „nėra kur nusiprausti“, „prastas maistas“, „tie idiotai“, „neišsimiegodavau“, ir visus kitus praktiškus posakius. Aš negalvojau apie romantiką, kai skaičiuodamas paskutines valandas tėvo pilyje skubiai rinkausi kurį darbo pasiūlymą priimti. „Plieninis Elnias“ tiko: skrido į Heraklio 14, turėjo pajudėti po kelių savaičių ir nekėlė kvalifikacinių reikalavimų egzoperatoriaus padėjėjui. Netgi žadėjo apmokymus skrydžio metu, o tai galėjo reikšti tik viena – niekas nenori skraidyti tokiais laivais kaip „Plieninis Elnias“. Tačiau net mano skeptiškų lūkesčių atsarga buvo pernelyg menka palyginus su grubiais tarpžvaigždinių balkerių veiklos faktais.
- Mes stumdom krovinius, mergytės, ne lėlių vežimėlius! Jūs ką, manot, kad čia kruizas? Arba jūsų dailūs kaip uogos užpakaliukai po dešimties minučių bus prilipę prie rotopultų, arba aš turėsiu jūsų skaisčius snukelius supažindinti su savo unitazu, - švelniu kaip nenaudotas švitrinis popierius balsu informavo Čadas Mankuzas mane ir kitą naujoką, Jevgenijų „Jašą“ Vostricyną, nepraėjus nė pusvalandžiui po to, kai kirtom „Plieninio Elnio“ šliuzą.

Čadas mus globojo tris stulbinančius mėnesius iki pat Heraklio 14. Jo aukštoji egzoperatorių mokykla, nepaisant pedagoginio proceso spragų, buvo nepalyginamai įvairiapusiškesnė už Sorbonos universiteto. Gaila, kad supratau tai tik pakliuvęs į Agronaną ir nepadėkojau Čadui prieš pabėgdamas iš „Plieninio Elnio“, nors jis ir perspėjo mane, kad dar kada nors jam padėkosiu. Senis žinojo, ką sako.

Tarnyba „Plieniniame Elnyje“ buvo brutaliai paprasta. Egzoperatoriui pamainos pradžioje suleidžia standartinę CMO-341 nanobotų injekciją, neoficialiai vadinamą „bičių pieneliu“. Pavadinimas labai vykęs, nes egzoperatorius, iš tiesų, yra tarytum bitė motinėlė, valdanti savo mechanizmų spiečių jam skirtoje balkerio šachtoje-„avilyje“. Teoriškai žinojau, kaip veikia multifunkcinės neuro-motorinės valdymo sistemos, bet teoriškai gali kiek nori įsivaizduoti. Žinojimas, kad tavo pojūčiai yra viso labo sudirgintų smegenų haliucinacijos, anaiptol nepadėjo. Rotopulte pririšto kūno nejauti, bet kelių šimtų metrų gylio šachtą po kojomis, patikėkit, jauti, ir dar kaip! Pirmą kartą naujokai visas aštuonias valandas kamuojasi bandydami save įtikinti, kad čia ne jie skraido kaip šmėklos vakuume. Kokie dar krovininiai robotai - taip norisi neapsišikti iš baimės, kad niekas daugiau nerūpi. Bet po kokių keturių pamainų, kai pripranti, pasijunti šachtos viešpačiu ir karaliumi. Bent jau tol, kol skraidini savo virtualų kūną kokiom tik širdis geidžia trajektorijomis. Tačiau vos pradedi džiaugtis, piktasis genijus Mankuzas įleidžia robotus ir visa romantika išnyksta kaip dūmas. Robotai reaguoja į egzoperatoriaus emocijas taip neurotiškai, tarytum būtų praleidę savo vaikystę griežto tardymo izoliatoriuje. Visa laimė, kad pirmą savaitę jie netikri. Sudaužiau kokį tuziną virtualių „buldozerių“, kol pradėjau juos jausti taip, tarytum būtų mano kūno dalys. O tas bestija Mankuzas už virtualias avarijas baudė lygiai taip pat negailestingai, kaip už tikras. Šiaip ar taip, po trijų mėnesių muštro, kai „Plieninis Elnias“ lyg sočiai dūzgianti kamanė pradėjo rinkti Heraklio 14 sistemoje užderėjusių mineralų gėrybes į savo krovinių šachtas, jau buvau pirmos klasės egzoperatorius.

Tuo metu dar nežinojau, kad mano sugebėjimų vertė juodojoje rinkoje kelis kartus pranoko tuos apgailėtinus grašius, kuriuos moka transporto kompanijos savo darbuotojams. Kai sužinojau kaip veikia ši nuostabi personalo apyvartos sistema, buvo jau vėlu ką nors pakeisti, nes įkliuvau kaip musė į medų. Krovininiai laivai dėl drakoniškos konkurencijos priversti dirbti pigiai ir samdyti tokius nevėkšlas kaip aš. Kai tie nevėkšlos apsišlifuoja, „krante“ jų naivių ir nepatyrusių sielų tyko saldžiabalsės sirenos ir šešėlinės rinkos rykliai. Pakliūti į jų pinkles paprasta, kvailus naujokus jie iš tolo užuodžia. Ypač lengva pažinti egzoperatorius – CMO-341 organizme palieka ryškų pėdsaką, o pralaužti asmeninę apsaugą, kad pasidarytum biocheminę žmogaus kortelę – juokų darbas tokioje skylėje kaip Komeresta.

Komeresta... Nesuprantu vieno dalyko – visi krovininiai laivai gali nesunkiai blokuoti komercines transliacijas. Bet ne, vos tik „Plieninis Elnias“ iššoko iš vartų ir pradėjo kabotažiniu greičiu siūti po Heraklio 14 palydovų sistemą, kiekvienas komercinis kanalas buvo prigrūstas reportažų apie Komerestą. Juos apibūdinti galima maždaug taip: čia šviečia saulė, šniokščia mėlyna jūra, ganosi nuobodžiaujančios nimfos ir sėkmingos laiko anomalijos dėka ten nuolatos penktadienis, šešta valandą vakaro. Apie tai, kad Komerestoje niekas nieko nekainuoja ir kalbėti neverta. Pirmą savaitę netikėjau, antra savaitę pats užblokavau komercinius kanalus, o kai „Plieninis Elnias“ pakibo Komerestos stacionarioje orbitoje, nusprendžiau pasinaudoti teise į šešias valandas laisvo laiko tam, kad nebegrįžčiau. Komeresta atrodė ideali vieta atsipūsti ir pagalvoti, kaip patogiau išnykti iš Žemės informacinio sistemos lauko. Mankuzas putojo, išvadino mus pienburniais, bet net jis negalėjo nieko padaryti – mūsų teises į laisvalaikį saugojo kontraktas. Pamatęs, kad nesulaikys, jis suurzgė man su Jaša:
- Nešdinkitės velniop! Tokių kaip jūs tūkstančius mačiau ir dar tūkstančius matysiu!
- Pats kaltas! - neatsigręždamas metė atgal Jaša.
- Tu manai, Vostricynai, kad esi kietas? Tokių mergelių kaip tu Komersetoje tuntai, - paniekinamai atsakė Mankuzas, - Ateis laikas, pasigailėsi. Ir dėkosi Mankuzui, kad jis košės į tavo tuščią puodynę įkrėtė!
- Nesulauksi, Mankuzai, - sumurmėjau išnykdamas transporterio šliuze.
Bet Mankuzas buvo teisus. Jis žinojo ką sako. Netgi manau, kad jis iš to uždirba. Patys pagalvokit, kaip patogu – išmuštruoji pusvelčiui keletą pienburnių, gyvenime neregėjusių rotopulto, padarai viską, kad jie girdėtų kokia šauni vieta yra Komeresta ir susišluoji komisinius už jų sielas, kai jie išsinešdina iš „Pleininio Elnio“. Esu tikras, kad taip ir yra. Puiki sistema.

Komeresta, mano begalinei nuostabai, buvo tokia, kokią ją piešė reklama. Kažkas sukišo tokią krūva kapitalo į teraformaciją, kad per tris astronominius vienetus nuo Heraklio 14 nutolęs šaltas dujinio milžino palydovas virto subtropiniais Havajais. Bet, gerbiamieji, Komerestą reikia pamatyti ir kuo greičiau iš jos dingti, jeigu jau pakliuvai ten taip, kaip pakliuvome mes. Nei aš, nei Jaša nežinojom apie Komerestos pagundas ir pavojus.

Pirmas tris dienas apduję nuo nuostabos ir alkoholio valkiojomės balto smėlio paplūdimiais, mirkom smaragdinėj „jūroje“ ir tingiai spoksojom į lengvai apsirengusias merginas. „Plieniniame Elnyje“ uždirbtų grašių užteko kelioms savaitėms, nes nevarginom savęs įgeidžiais miegoti minkštai ir valgyti sočiai. Karštos dienos, šiltos naktys ir visiška „maniana“.
- Jonai, pasisamdom čia barmenais, ką? Aš moku keletą triukų su mikseriu, pamatysi, priims. Ką? – viltingai zyzė Jaša.

Ketvirtą dieną rojuje sutikau Ją ir visi mano planai pražuvo kaip pigi dešra šuns nasruose. Ji buvo aukšta, šviesiais banguojančiais plaukais, šnekėjo lietuviškai be kalbos sintezatoriaus ir valiūkiškai šypsojosi. Taip, ji čia viena, tėvai nupirko jai kelionę į Komerestą Sorbonos baigimo proga. Koks nuosabus atsitiktinumas! Taip taip, maža mūsų Visata. Ne, ji antropologė, bet pažįsta keletą mano kursiokų iš teisės fakulteto. Ir taip toliau iki pat vakarienės ir jos viešbučio numerio. Užmigau glostydamas jos stangrų užpakaliuką, o pabudau kriogeninėje kapsulėje. C‘est la vite.

Neįsivaizduoju, kiek laiko praleidau mėgaudamasis kriogeniniais sapnais. Pabudau, savaime aišku, išsigandęs. Tačiau toks buvau ne vienas, o būti ne vieninteliu kvailiu pasaulyje yra guodžiantis dalykas, aišku, jeigu neturi dideliu ambicijų. Mus, keletą naivių Komerestoje sumedžiotų sielų, besiropščiančias iš deaktyvuotų kapsulių, pasitiko maloniai besišypsantis, idiotiškai apsirengęs vyriškis, žilstelėjusiais plaukais.
- Aš esu Tadeušas, - prisistatė, - prašau nesijaudinti, jūs esate visiškai saugūs. Mano pareigia atsakyti į visus jūsų klausimus, tačiau tik po to, kai atsigaivinsime ir užkąsime.

Tadeušas atsakė tik į tuos klausimus, į kuriuos jis norėjo atsakyti. Kadangi bendravom su jo holografine projekcija, jautėsi saugiai ir šypsojosi net tada, kai į jį skriejo arbatos puodeliai. Aš, skirtingai nuo savo likimo draugų, nesiutau ir puodeliais nesisvaidžiau, nes vis dar buvau išsigandęs kaip šlapias šuniukas vidury greitkelio. Kažkada, puse vienos ausies, buvau girdėjęs apie nelegalius nanoforgerių industrinius parkus, bet nekreipiau į tas šnekas didelio dėmesio. Pasirodo, be reikalo. Būčiau sužinojęs, kad juodoji rinka laikosi ne tik nesumokėtų mokesčių, bet ir rafinuotos vergovės dėka. Pasak Tadeušo, mums nusišypsojo laimė pakliūti į gravitolitų plantacijas. Visiškai nebūtina žinoti nei kam jos priklauso, nei kur jos yra. Bet būtina žinoti keletą taisyklių: „Agronano“ bendruomenėje viskas matuojama darbu – oras, maistas, pramogos, vanduo. Darbuotojai, kurie nevykdo normų, netenka dalies resursų. Gerai dirbantys gauna premijas. Atsisakantys dirbti yra terminuojami, bet tokių atvejų, pasak pono Tadeušo, nepasitaikė. Nes gyventi Agronane gera, mes patys tuo netrukus įsitikinsim ir, visko gali būti, laikui bėgant pasijusim kaip namie. Galbūt net sukursim šeimas, susilauksim vaikų. Tadeušas, išdidžiai šypsodamasis, prisipažino, kad prieš kelias savaites susilaukė anūko ir net negalvoja apie tai, kad kažkur galima gyventi geriau.

Niekas juo netikėjo tol, kol nepamatė Vilniaus. Mums davė savaitę laiko naudoti resursus įsikūrimui ir aš visą tą laiką, išsproginęs akis, valkiojausi dvidešimto amžiaus pabaigos Vilniaus senamiesčiu. Jokios virtualios realybės, bičiuliai, viskas tikra iki mažiausios smulkmenos. Net „Sultiniai“ Jogailos gatvėje, ta legendinė bandelių su dešrelėmis kepykla, pasitiko mane tokiais pat nuzulintais stalais kaip ir kultūrinis paveldas tikrame Vilniuje. Tik ši, beje, iš tiesų kepė bandeles ir aš išdrįsau paragauti to, ką valgė mano protėviai prieš du šimtus metų. Buvau valgęs ir skaniau. Apsigyvenau Žvėryne, nuosavame name su vaizdu į Vingio parką ir naujutėle dvidešimto amžiaus pabaigos Toyota garaže. Turėjau dar ne kartą žnaibyti sau rankas kol, palengva, šio stebuklo mozaika susidėliojo į logiška piešinį.

Gandai apie tai, kas sukūrė šitą „Vilnių“ ir kam priklauso „Agronanas“, buvo patys įvairiausi, bet nieko įtikinamo neišgirdau. Šiek tiek daugiau sužinojau, kai susipažinau su Inga. Įsimylėjau, o ji man irgi nebuvo abejinga. Bet neprisipažino esanti pono Tadeušo dukra, kol į ausį nepašnabždėjo Jaša:

- Jonai, atsargiai su Inga. Tu pernelyg toli nuėjai.
- Apie ką tu?
- Na, ji juk Tadeušo dukrelė. Tu ką, nežinojai?
- Ne. Na ir kas? – atsakiau, bet paširdžiuose nemaloniai sukuteno. „Vilniaus“ valdytojas turėjo prastą reputaciją. Ne veltui jis buvo valdytojas.
- Kaip sau žinai. Būk atsargus, ir tiek.

Kai apie tai papasakojau Ingai, įvyko scena su ašaromis, prisipažinimais ir neviltimi. Velniai griebtų, aš ją iš tikrųjų mylėjau, bet pabėgti iš „Vilniaus“ net teorinių galimybių nebuvo, o romanas su Tadeušo dukra nežadėjo nieko gero. Man tai tikrai, o Ingai... Ji nebuvo panaši į princesę stiklo bokšte, sakėsi, kad bijo dėl mano kailio. Grėsmių, kad ir koks idiliškas atrodė gyvenimas Vilniuje, iš tiesų netrūko. Visų pirma, tai buvo kalėjimas. Prabangus, bet kalėjimas. Žmonės čia žudėsi nepajėgdami susitaikyti su tuo, kad pasmerkti baigti savo dienas keliu šimtų kvadratinių kilometrų ploto sanatorijoje. Darbas plantacijose taip pat nebuvo lengvas pasivaikščiojimas, nelaimingų atsitikimų pasitaikydavo nuolatos. Prie visų šių rizikos faktorių kolonijos valdytojo nemalonė buvo tikrai ne pats smagiausias priedas.

Todėl skriedamas transporterio kabinoje niūriai mąsčiau, kad keistas apsilankymas pono Tadeušo miegamajame ir užpuolimas garaže nėra sutapimas. Kažkas nori manimi atsikratyti, bet tai tikrai ne ponas Tadeušas. Jam manimi atsikratyti tas pats, kas pirštais spragtelėti, jis tokiom kombinacijom laiko negaištų. Juo labiau, nerizikuotų oblerio kailio spalva, įsakydamas mane atvilkti ant savo lovos.

Tansporteris mane išspjovė geležinkelio stotyje. Aplink nė gyvos dvasios. Didžioji dalis gyventojų šiuo metu plušėjo Plantacijose. Man, beje, ten irgi derėjo būti, šiandien gausiu pravaikštą, o tai reiškia, kad teks kažko atsisakyti. Galbūt daugiau vaikščioti pėsčiomis. Galbūt neteksiu savaitei karšto vandens. Velniai nematė. Šiandien reikia atsipeikėti ir pagalvoti.

Išėjau į peroną ir apsižvalgiau. Jokios butaforijos – keletas stovinčių sąstatų buvo tikros kopijos. Jau buvau įpratęs, kad „Vilniuje“ veikia viskas. Jeigu žinotum, kaip paleisti elektrovežį, galėtum nuvykti, pavyzdžiui, į Naujosios Vilnios stotį ar dar keletą kilometrų už jos. Jei nusprendi nestabdydamas važiuoti toliau, traukinį permeta į atšaką už Gariūnų ir vėl grįžti į Vilniaus geležinkelio stotį. Nieko ypatingo - kaip ir daugelyje didesnių gravitolitinių platformų, erdvė Vilniuje buvo iškreipta tokiu būdu, kad pasiekęs tam tikrą lokalios erdvės ribą išnirdavai priešingame jos krašte. Pavyzdžiui, visu greičiu lėkdamas autostrados Vilnius-Kaunas atkarpa už Grigiškių, po akimirkos atsiduri Minsko plente. Mūsų patogumui buvo net įrengti specialūs kelio ženklai, nurodantys, kokiuose kelio taškuose ieškoti „perėjimų“ į atitinkamus erdvės sektorius. Šiaip ar taip, kai kosmose plūduriuoja uždara kelių šimtų kvadratinių kilometrų ekosistema ant plokščios kaip viduramžių pasaulis platformos, jos gyventojams erdvės iliuzijai sukurti geresnių technologijų nebuvo išrasta. Vilnius, kiek man teko matyti, pagal dydį neturėjo sau lygių. Net Neris atrodė visiškai natūraliai, jei susitaikydavai su tuo, kad plaukdamas valtimi už Lazdynų staiga atsiduri ties Ožkiniais.

Prisėdau ant bėgių. Šiandien buvo karšta. Tvoskė pabėgių degutu ir įkaitusiu asfaltu. Kitokiomis aplinkybėmis būčiau su pasimėgavimu įkvėpęs pilnus plaučius, bet, po vakarykščio perdozavimo išmetamosiomis dujomis, bet koks naftos kilmės kvapas varė iš proto. Svirduliuodamas atsistojau, pasukau prie artimiausio vagono, įlipau ir sudribau minkštasuolyje. Vagone veikė kondicionierius ir lengviau atsidusęs užkėliau kojas ant priešingos sėdynės. Taigi, kaip suprasti vakar dienos įvykius? Neturiu nė menkiausios nuovokos. Nesu didvyris, jeigu mano užpuolikai pasakytų, kad jiems ko nors iš manęs reikia – nesiginčyčiau. Padaryčiau viską.... na, daug ką, kad tik paliktų mane gyvą. Bet čia komunizmas, viską gali gauti ištiesęs ranką, svarbu kad atidirbtum. Vadinasi, kažkam reikia, kad aš pakratyčiau kojas. Bet kodėl? Ar aš ką nors tokio žinau, už ką vertėtų mane pribaigti? Nieko aš nežinau. Toks paprastas liurbis kaip aš nesinešioja paslapčių, kurios būtų kam nors įdomios. O jeigu ir nešiojasi, labai nustebtų sužinojęs ir pasistengtų jomis kuo greičiau atsikratyti, jeigu tik kas nors paprašytų mainais už teisę kiekvieną ryta pabusti. Vienintelis logiškas pasikėsinimo į mano brangią gyvybę paaiškinimas gali būti Inga. Gal aš turiu kokį varžovą? Velniai griebtų, ir ką man tada daryti? Beje, o kodėl aš nenugaravau, kas mane išgelbėjo ir kodėl?

Perkračiau paskutinių savaičių įvykius ieškodamas kokių nors užuominų. Visą laiką stengiausi nesivelti į konfliktus, pareigingai dirbau, vaikščiojau į pasimatymus su Inga. Ji vengdavo ateiti pas mane, aš lankydavausi Gedimino pilyje, kur gyveno jos tėvai. Ji, skirtingai nei aš, turėjo savo namų apsaugos administravimo teisę ir ištrindavo su manim susijusią informaciją, taigi, jos tėvai negalėjo žinoti, kad aš esu nuolatinis jos miegamojo svečias. Slapta puoselėjau bergždžius planus, kaip pabėgti iš Agronano kartu su Inga, bet, kol kas, nepastebėjau jokių įsilaužimo pėdsakų į savo atmintį. Net jeigu kažkas apėjo apsaugą, o tai praktiškai neįmanoma, kas iš Agronano vergų negalvoja apie pabėgimą? Tai joks nusikaltimas.

Taigi, idėjų aš neturiu ir tai labai, labai blogai. Tai reiškia, kad nežinau į ką kreiptis su prašymu palikti mane ramybėje. O gal pasiskųsti Tadeušui? Pala, juk mano namų apsauga turėjo išsaugoti vakarykštės dienos įrašus. Avigalvis, kaip anksčiau nesusiprotėjau! Kol aš čia smurgsau, pagal visas procedūras, jeigu tik jos veikia, kvailas užpuolikas jau turėjo būti sugautas – Agronanas labai rūpinasi savo turto, tai yra, vergų, gerove. Taigi, teoriškai aš esu saugus. Šis akivaizdus faktas pakėlė man ūpą ir pažadino alkio jausmą. McDonalds buvo tik už kelių žingsnių ir pralinksmėjęs iššokau iš vagono.
- Jonai, kur tu esi? – pasigirdo Jašos balsas. Jam ir Ingai buvau paskyręs asmeninę prieigą ir jie galėdavo susisiekti su manimi be įspėjimo bet kurią akimirką.
- Ahoy, Jaša, aš gelžkelio stotyje, - pagalvojau šokčiodamas per bėgius, - einu į Mc Donalds. Kaip tu?
- Normaliai, - su abejone atsakė Jaša.
- Tai gerai. Tu nepatikėsi, kas man vakar atsitiko. Kažkas man užpuolė namuose. Gali įsivaizduoti?
- Jo, galiu....
Taip ir sustojau. Norėjau užšokti ant pirmojo kelio perono, bet po Jašos paskutinio pranešimo tik atsirėmiau ranką į įkaitusio betono briauną.
- Iš kur žinai? – paklausiau
- Tavęs nebėra sąrašuose, - atsakė Jaša, - mano porininku paskyrė Olafsoną. Tai iš karto ir paskambinau išsiaiškinti, kas čia dabar darosi.
- Manęs nėra sąrašuose?
- Nėra....
- Nieko sau!
- Sakai, tave vakar užpuolė?
- Taip. Mane norėjo nužudyti!
- Tai kad tu ir įrašytas kaip žuvęs…
- Kur įrašytas? – atsisėdau ant žemės.
- Na…tavęs nebuvo šaudyklėje, pamaniau, kad išskridai anksčiau. Bet “baržoje” mane pasitiko Ramona ir pasakė, kad mano partneriu nuo šios dienos bus Olafsonas. Aš jos paklausiau kodėl, o ji man atsakė, kad Jonas vakar žuvo. Aš nepatikėjau, iš karto pabandžiau su tavim susisiekti. Tuoj einu su Ramona pašnekėti, kad čia kažkokia klaida…. O tu saugus? Kas tave vakar užpuolė?
- Aš nežinau. Nesuprantu....
- Apsaugai skambinai?
- Nea...
- Avigalvis!
- Gerai, gerai… iki, - sumurmėjau ir nutraukiau pokalbį.

Iš tikrųjų, avigalvis. Per akimirką nusiunčiau užklausą oficialiu Vilniaus kanalu, dar po akimirkos gavau atsakymą, kad siuntėjo IP užblokuotas. Po velniais, gal aš iš tiesų miręs? Jaša pagavo mane per asmeninę prieigą, vadinasi, aš miręs tik duomenų bazėse. Tai reiškia, kad....

Pašokau ir pasileidau bėgte. Aikštė priešais geležinkelio stotį buvo tuštutėlė, nė vieno praeivio, todėl niekas negalėjo matyti neįprasto šiame Vilniuje vaizdo – bėgančio žmogaus. Uždusęs atplėšiau duris ir prišokau prie prekystalio:
- Vieną Big Mac su fanta, didelę porciją!
- Jūsų IP adresas neegzistuoja, iškilus nesklandumams kreipkitės į administraciją, - maloniai paaiškino
automatika. Tai reiškė, kad valgyti aš negausiu.

Bukai spoksojau į meniu virš prekystalio. Žinojau, kad nesapnuoju. Vadinasi, esu gyvas. Nors oficialiai esu negyvėlis. De jure ir de fakto mano gyvenime neretai atsiskirdavo, bet tokių kraštutinumų dar nebuvau pasiekęs. Be abejo, tai kulminacija, pagalvojau sarkastiškai. Iš apmąstymų pažadino Inga:
- Jonai, kur tu?
- Gelžkelio Mc Donalds, mažyte, - atsakiau, - bet man mėsainio su bulvytėmis neduoda. Sako, kad aš negyvas.
- Nejuokinga!
- Aš ir nejuokauju. Padaryk man paslaugą, tu juk gali naršyti po Agrnonano...
- Jonai, tu... – pertraukė mane Inga ir užsikirto.
- Ką?
- Nežinau… geriau pats pažiūrėk, - drebančiu balsu atsakė Inga. Skimbtelėjo signalas, mano smegeninę pasiekė vaizdinė medžiaga. Inga neatsisveikinusi atsijungė, o aš čiupau kėdę ir atsilošęs užsimerkiau. Atviromis akimis žiūrėti vaizdines “haliucinacijas” nepatogu.

Naktis. Matau Gedimino pilies bokštą iš viršaus, tamsius medžių kupolus šlaituose. Aišku, Ingos namų apsaugos sistemos įrašas, panoraminis vaizdas. Kurį laiką niekas nesikeitė ir jau pradėjau nuobodžiauti, bet staiga vaizdas pradėjo judėti, tarytum palengva įstrižai leisčiausi žemyn. Kai pasiekiau bokšto atbrailą, galų gale pastebėjau tai, į ką sureagavo apsaugos sistema. Šiek tiek žemiau, stačiu šlaitu kilo melsvai švytinti dėmė. Šviesa blyškiai mirguliavo tarp medžių šakų dėmei nenumaldomai, vienodu greičiu vinguriuojant tarp medžių šešėlių. Kažkas artėjo link pilies, bet sprendžiant iš to, kad vaizdas nejudėjo, apsaugos sistemos negalėjo atpažinti kas tai. Stebėtina, juk vos tik dėmė buvo užfiksuota, ją akimirksniu apspito spiečiai nanobotų, galinčių nuskenuoti įsibrovėlį ir perduoti nurodymus kitoms sistemos dalims. Bet dėmė netrukdoma kilo aukštyn, ir po kelių akimirkų apstulbęs pamačiau, kaip melsvai švytinti žmogaus figūra neįtikėtinu greičiu prisiartino prie pilies, slystelėjo siena aukštyn ir plykstelėjusi perėjo kiaurai per mūrą į pilies vidų. Vaizdas persikėlė į menę trečiame aukšte, kur įsibrovėlis perėjo kiaurai dar per keletą vidinių sienų ir nusklendė virš plačios lovos, užklotos baltu oblerio kailiu. Čia sustingo per pusmetrį nuo paklodės, palengva nusileido ant lovos, švytėjimas po kelių sekundžių išblėso. Vaizdo medžiaga nutrūko.

Neatsimerkiau. Jaučiau, kaip kvėpuoju, kaip oda geria kondicionierių pučiamą vėsą, kaip tvinkčioja riešas, padėtas ant plastikinio stalo. Aš juk ne vaiduoklis, ar ne?
- Inga, aš ne vaiduoklis, - taip ir pasakiau jai po kelių akimirkų.
- Man baisu, - tyliai atsakė Inga.
- Man irgi baisu, - prisipažinau. Neatsimerkdamas papasakojau jai viską nuo tos akimirkos, kai grįžau vakar namo. Man baigus pasakoti abu tylėjom. Aš laukiau, kol Inga ką nors pasakys, bet nesulaukiau.
- Ką galvoji, mažyte? – galų gale paklausiau.
- Aš nieko nesuprantu, - atsakė Inga, - Kai tu išėjai, puoliau ieškoti įrašo apie tavo įsibrovimą, bet nebuvo ko trinti išskyrus šitą vaizdo medžiagą. Apsauga daugiau nieko neužfiksavo. Jonai, aš nesuprantu….
- Aš irgi nesuprantu, - atsakiau, - tik žinau, kad mane kažkas bandė nužudyti.
- Bet…, - užsikirti Inga.
- Tu netiki, kad čia aš?
- Aš tikiu… ne… Jonai, aš nežinau, - sukūkčiojo ji.
- Bet juk aš jaučiu, kad esu gyvas!
- Taip… - sušnabždėjo Inga.
- Einu pas Administratorius ir pareikalausiu, kad gražintų IP, - piktai išrėžiau, - kažkoks absurdas! Bent jau tu manim patikėtum.
- Bet kas ten buvo, Jonai? - Ingos balse pasigirdo isteriškos gaidelės, - o jeigu tavo garaže guli… na, supranti?
- Niekas mano garaže neguli! Aš sėdžiu alkanas ir ištroškęs sušiktam McDonalde ir kvėpuoju. Tu ką, vaiduoklį šįryt už kojų vilkai nuo lovos?
- Ne, ne vaiduoklį, - atsakė Inga – bet kaip tu toks pasidarei?
- Aš nežinau! Gerai, - iškvėpiau. Pokalbis atsidūrė aklavietėje, - aš su tavim susisieksiu.
- Jonai...
- Ką?
- Aš....
- Aš tave irgi myliu, - atsakiau ir atsijungiau.

Išėjau iš Mc Donalds ir stengdamasis laikytis pavėsyje patraukia Pylimo gatvės link. Vienas iš administravimo poskyrių įsikūrė buvusio Lietuvos kino teatro patalpose. Niekada ten nesilankiau, iki šiol nereikėjo.

Žingsniuoti tuščio miesto gatvėmis nejauku. “Vilniuje” gyveno apie keletas tūkstančių žmonių, didesnė minia susirinkdavo tik pastaruoju metu populiariame Helios klube, o šiaip miestas buvo tuščias. Vengdavau senamiesčio, į “naujuosius” vaiduokliškai tylius kvartalus tiesiog kojos nedrįsau kelti. Bet mielai slampinėdavau po parkus, kartais apsinakvodamas palapinėje kur nors ties Verkiais, prie upės. Su Inga, Jaša ir jo drauge retkarčiais lenktyniaudavom skriedami tuščiomis gatvėmis ir kiekvieną kartą stebėdavausi šios gigantiškos gravitolito platformos užmačiomis. Kažkas įgyvendino savo svajonę sukurti tikslią Vilniaus kopiją, bet pasmerkė savo vergus gyventi agorafobijos sąlygomis. Nenuostabu, kad vergai kartais neištverdavo erdvės pertekliaus.

Lietuvos kino teatro vestibiulyje pasitiko vėsi prieblanda ir tuštuma. Tik prie galinės sienos stovėjo nutrintas, gelsvas medinis kanceliarinis stalas, o už jo sėdėjo apkūni moteriškė griežtų spalvų apdaru, kažkodėl panašiu į valytojos kombinezoną. Ji rūsčiai pažiūrėjo į mane ir sučiaupusi lūpas tylėjo, kol aidžiai šlepsėdamas sportbačiais ėjau per vestibiulį. Tik prisiartinęs pastebėjau ties moteriškės smilkiniu sidabru blykstelint simbolių eilutę ir nusivylęs sustojau priešais stalą. Su robotais nepajuokausi, jie instrukcijų vergai. O juo labiau su tokia „valytoja“, kurios asmenybės matrica neabejotinai nepalanki „dzindobristiškos“ išvaizdos klientams.
- Turiu nesklandumų su IP adresu, - išbėriau susinervinęs.
- Laba diena, jaunuoli, - su priekaišto gaidelėmis balse pasisveikino „valytoja“, - ar jūsų nemokė, kad pirma reikia pasisveikinti, ypač kai kalbat su vyresniais už save?
Čia tai bent! Dėl asmenybės matricos tikrai neapsirikau. Šita bestija ne tik laikysis visų instrukcijų, bet dar ir suprogramuota su mizantropišku polėkiu! Mintyse nusikeikęs atsakiau, kiek galėdamas mandagiau:
- Laba diena, ponia. Mano IP adresas...
- Duokite man savo ranką, jaunuoli. Delnu į viršų, - subambėjo „valytoja“.
Riešą sugniaužė tvirti pirštai, kita ranka ji priglaudė savo delną prie manojo ir užsimerkusi sustingo. Nesu Vilniuje lankęsis pas administratorius, bet apsilankymo pas būrėją valytojos apranga tikrai nesitikėjau. Administracinių Vilniaus sistemų kūrėjas turėjo lakią fantaziją, nieko nepasakysi.

„Seansas“ neužtruko, valytoja paleido mano ranką ir griežtu balsu liepė:
- Sėskitės, jaunuoli, ir palaukite – parodė į prieštvaninius kino teatro krėslus, sustatytus išilgai vestibiulio sienų.
- Kas atsitiko su mano IP adresu? – mano balsas skambėjo nervingai. Nieko nuostabaus.
- Sėskitės ir palaukite, - atrėžė valytoja.
Atsisėdau. Ji nerangiai, dūsaudama atsistojo, ir vilkdama šlepetes akmeninėmis grindimis nupėdino prie durų į kino salę. Durys girgžtelėjo ir užsivėrė, likau vestibiulyje vienas kaip pirštas. Keisti čia papročiai, niūriai pagalvojau smurgsodamas nepatogiam mediniam krėsle. Nepajutau kaip užsnūdau.

Pažadino lietaus barbenimas į milžinišką vestibiulio stiklą. Lauke pūtė smarkus vėjas ir lietaus šuorai piktai skalbė apmūsojusį kino teatro fasadą. Lauke ir vestibiulyje buvo tamsu. Pasižiūrėjau į laikrodį ir išsigandau – pirma valanda nakties. Išmiegojau ne mažiau kaip dvyliką valandų! Kur, po galais, mano valytoja? Nepanaši į tokią, kuri nedrįstų pažadinti miegančio kliento. Tamsa ir lietaus gaudesys veikė nervus. Kas čia, po galais, darosi?

Pabandžiau susisiekti su Jaša, bet gavau atsakymą, kad abonentas blokuoja mano skambutį. Jaša mano skambučių nė už ką neblokuotų. Kas tik nori, bet tik ne Jaša. Pasijutau toks vienišas ir apleistas, koks dar nesijaučiau niekada gyvenime. Ingos abonentas irgi blokavo mano skambutį. Nesąmonės.

Priėjau prie lango. Audra lauke įsišėlo kaip reikiant, vėjas blaškė lietaus šuorus taip, kad gatvės žibintų šviesos kartas nuo karto pritemdavo. Tikriausiai klimato kontrolės sistemą apėmusi rudeninė depresija, jeigu tai iš viso įmanoma. Vilniaus gravitolitinės platformos orai buvo nuosaikūs, o kraštutinumais visai nestebindavo. Velniai žino kas čia vyksta.

Pastebėjau gatvėje kažkokius keistus šešėlius. Ne, ne šešėlius. Per lietaus maršką, pavandenijusį stiklą ir dėl silpno apšvietimo buvo sunku įžiūrėti. Tai buvo kažkokie pailgi, maždaug sunkvežimio dydžio beformiai siluetai, ramiai stūksantys vidury Pylimo gatvės. Jų buvo daug, prisimerkęs suskaičiavo mažiausiai dešimt. Nesupratau į ką žiūriu, kol staiga, kelioms akimirkoms susilpnėjus liūčiai, žibintai tvykstelėjo ryškiau ir aš išplėtęs akis negalėjau patikėti tuo, ką matau. Lietus vėl prapliupo visu piktumu, ir aš atatupstas pasitraukia nuo vitrinos. Bet prieš akis tebestovėjo fantasmagoriškas vaizdas. Ne, į gatvę aš neisiu. Kad ir kas tai padarė, susipažinti su jais aš nenoriu. Be to, kokia prasmė eiti lauk lyjant lietui? O ką, tiesą pasakius, man daryti?

Nemėgstu šito klausimo. Pernleyg dažnai jį sau užduodu, ir atsakymai mane nuolatos nuvesdavo ten, kur mažiausiai norėdavau atsidurti. Matyt, turiu problemų su karma, kitokio paaiškinimo negaliu surasti. Bet šį kartą rinktis galėjau tik iš trijų variantų ir tai jau neblogai – mažesnė galimybė pradėti naują idiotiškų pasekmių-priežasčių grandinę. Taigi, galėjau toliau laukti, kol grįš mano administratorė-valytoja, eiti  lauk (tik neaišku kur) ir nebelaukti mano IP protokolo patikros rezultatų, arba susiieškoti ją pačiam. Pasirinkau trečią kelią. Nereikės eiti į lietų neturint aiškaus tikslo, nereikės laukti vestibiulyje klausantis nervus ėdančio liūties gaudesio. Atsidusau ir pasukau link didelių durų, pro kurias išėjo mano valytoja. Radau jas plačiai atlapotas ir išsigandęs sustojau. Galiu prisiekti, kad anksčiau jos buvo uždarytos.

Durų anga žiojėjo juoda lyg anglis tamsa. Nė menkiausio garso. Smilkinius išpylė prakaitas, ir staiga dingo bet koks noras eiti jos ieškoti. Bet grįžti ir laukti ant kieto ir nepatogaus suolo norėjosi dar mažiau. Todėl nusikeikiau mintyse ir laikydamasis kairės sienos apgraibom žengiau į kino salę.

Ten nebuvo taip tamsu, kaip pasirodė. Kažkur toli, aukštai, švytėjo kelios melsvos dėmės. Paprastai toje pusėje būdavo operatorinė, kino seansu metu spindulių pluoštas iš jos krisdavo ant ekrano ir žmonės matydavo vaizdus. Primityvu, ką ir besakyti, bet gyvendamas čia pripratau prie archaiškų technologijų. Kažin, ar šitam kino teatre rastum kino projektorius. Bet nuojauta kuždėjo, kad mano valytoja nuėjo būtent ten. Todėl apgraibom čiuopdamas koja laiptelius slinkau į viršų. Kaip patekti į operatorinę neturėjau supratimo, norėjau žvilgtelėti pro tuos langelius į vidų. Be jokių nuotykių pasiekiau viršutinę eilę, pasilypėjau ant krėslo atlošo ir sulaikęs kvapą, pasistiebęs, atsargiai pažvelgiau.

Ne, man to jau per daug. Apstulbęs spoksojau į vidų, kol nuo įtampos neatlaikė kojos ir susmukau į krėslą. Kraupu. Kaip aš galėjau miegoti, kai visa tai vyko gatvėje ir operatorinėje? Juk pagal destrukcijos mastus vien tik gatvėje decibelų būtų užtekę, kad pašokčiau! Nusiraminau ir dar kartą pasistiebiau ant atlošo. Operatorinėje  ryškiai švietė tuzinas nedidelių holografinių projektorių, pusračiu supdami mano valytoją. Tiksliau, tai kas iš jos liko. O liko torsas, iki pusės nuplėštas ir pargriautas ant grindų, ant rotopulto pasodinta „galva“ su nuplėštu viršugalviu ir pluoštu šviesolaidžių, iš valytojos smegeninės sujungtų su rotopulto įvadais. Kad ir kas tai padarė, žinojo, ką daro. Dar įdomiau buvo tai, ką rodė holografiniai projektoriai. Niekada iki tol man nebuvo tekę matyti administravimo sistemų ataskaitų Vilniuje.

Vienas transliavo Planetos panoramą iš kokių trijų šimtų kilometrų nuotolio. Greičiausiai, vaizdas nuo Vilniaus platformos, kuri skriejo stacionaria orbita maždaug tokiame aukštyje. Kitas projektorius rodė vieną iš gravitolito plantacijų Planetos paviršiuje, iš kokių dvidešimties kilometrų aukščio. Darbinis aukštis, transliacija iš egzoperatorių platformos. Bjauri vieta. Ne todėl, kad ten reikia dirbti. Darbas pats savaime nėra kuo nors ypatingas. Planeta yra bjauriai ypatinga.
Nežinau, kas ir kaip ją atrado. Niekas nepasakojo, o gal mums ir nederėjo žinoti. Bet mums reikėjo ten dirbti ir žinojom tiek, kiek reikėjo, kad po darbo valandų grįžtume sveiki namo. Bent jau manėm, kad žinom. Matot, egzoperatoriaus darbas yra iš esmės saugus ir jokių netikėtumų jame nebūna, nebent užsisvajojęs sudaužai kurį nors mechanizmą. Bet čia viskas buvo šiek tiek kitaip – darbinis egzoperatorių aukštis dėl unikalių Planetos elektromagnetinių savybių buvo nedidelis, viso labo dvidešimt kilometrų nuo paviršiaus. Toliau nebuvo įmanoma dirbti, trikdžiai taip iškraipydavo signalus, kad sunku būdavo kontroliuoti mechanizmus. O dvidešimties kilometrų aukštyje kartais pasiautėdavo elektromagnetinės audros. Jums yra tekę patekti į keliasdešimties tūkstančių voltų įtampos lauką? Mašinos ten iškepa kartu su žmonėmis. Visa laimė, kad man atvykus, Vilniaus valdymo sistemos jau buvo išmokusios pakankamai tiksliai prognozuoti audrų lokalizaciją, tačiau nelaimės kartais įvykdavo. Bet tai mes, egzoperatoriai, išlepę rotopultų virtuozai. Vargšai desantininkai kartais turėdavo leistis į paviršių tam, kad gelbėtų pražuvusią techniką ar ieškotų po audrų gyvų likusių. Jiems aš nepavydėjau. Vieną kartą pačiam teko sudalyvauti tokioje ekspedicijoje. Pasisiūliau vedamas smalsumo, ir užteko vieną kartą nusileisti, kad daugiau nebenorėčiau ten kelti kojos.

Iš pažiūros – nieko ypatingo. Gravitolitiniai laukai kaip ir visur kitur. Tik jie auginami ant kažkokių kristalų, kurie pavertė šią Planetą unikalia ir, kaip mes spėjome, ypač pelninga. Kirstalai dengė visą Planetos paviršių vienoda, grublėta, į sustiklėjusį kvarcą panašia pluta, kuri turėjo unikalią savybę regeneruoti. Kaip ir kodėl – niekas nežinojo. Vilniaus nanoforgeris buvo nelegalus, o tai reiškė, kad moksliniai tyrimai čia nebuvo atliekami ir buvo pasikliaujama spėlionėmis.

Paprastai nanoforgeriai transformacijos metu iš bet kokios materijos gamina gravitolitą. Vienos transformacijos kainuoja daugiau, kitos mažiau. Tačiau per keliasdešimt metų galima nugremžti visą Mėnulio dydžio palydovą ir jis išnyks, taigi, medžiagos nelieka. Tačiau šis Planeta turėjo savybę regeneruotis. Tai reiškė neišsenkamą žaliavų šaltinį. Tai taip pat reiškė, kad nanoforgeris liks nelegalus tiek, kiek įmanoma. O tai, savo ruožtu, reiškė, kad žmogaus gyvybės vertė čia buvo mažesnė nei bet kur kitur.

Vaikščioti Planetoa paviršiumi buvo tas pats, kas bandyti pereiti minų lauką be žemėlapio. Ypač naktimis. Girdėjau teoriją, kad dienos metu kristalai sukaupia saulės energiją, kurią naktimis panaudoja regeneracijai. Atiduodami perteklių elektromagnetinio spinduliavimo būdu, be abejo. Nežinau, ar šita teorija teisinga. Bet mačiau, kaip tai atrodo praktiškai. Todėl ten buvau tik vieną kartą. Egzoperatorių mirtingumas, šiaip ar taip, kur kas mažesnis už desantininkų.

Trečias projektorius rodė Vilniaus gravitolitinę platformą iš kosmoso. Puikus vaizdas. Taisyklingas lęšis, įvairiomis spalvomis žaižaruojantis Planetlos fone, atrodė lyg gerai nupoliruotas brangakmenis. Besigrožėdamas ne iš karto atkreipiau dėmesį į formuliaro eilutes po vaizdu. O kai atkreipiau, nesupratau ką matau, kol nepažiūrėjau į kitą projektorių. Ten buvo laivas. Jis lėtai tolo, o formuliaro eilutės apačioje rodė pagreičio, erdvės vektoriaus, trajektorijos bei laiko parametrus kažko atžvilgiu. Apstulbęs ne iš karto suvokiau, kad formuliaras Vilniaus projektoriuje rodo tuos pačius parametrus, tik Planetos atžvilgiu. Prieš šešias valandas, kai aš knarkiau Lietuvos kino teatro vestibiulyje, Vilniuje atsitiko daug įvykių. Iš Vilniaus startavo kažkoks kosminis laivas, o Vilniaus gravitolitinė platforma žemėjančia orbita pradėjo nusileidimo manevrą. Iki sąlyčio su atmosfera buvo likę apie šimtas valandų. Turint omeny, kad nė viena gravitolitinė platforma nėra pritaikyta nusileidimui, tai reiškė, kad suartėjimas taps unikalia katastrofa. Mano smegenys fiksavo faktus, tik emociškai nesugebėjau jų sukramtyti. Pernelyg daug neįtikėtinos informacijos.

Karštligiškai perbėgau per kitas projekcijas. Avarinės klimato kontrolės sistemos duomenys, termobranduolinės sintezės reaktoriaus kritiniai parametrai, avarinės evakuacijos sistemos kritiniai sutrikimai. Dar prieš Vilniui pasiekiant Planetos atmosferą, avarinės apsaugos sistemos atsikratys pažeisto reaktoriaus, kuris sprogs saugiu atstumu. Rezervinių išteklių klimato kontrolei palaikyti užteks šešioms valandoms tam, kad būtų evakuoti gyventojai. Tada išsijungs dirbtinė gravitacija ir nespėję evakuotis per likusias trisdešimt šešias valandas iki sąlyčio su planetos atmosfera patirs visą nesvarumo sukeltų kataklizmų grožį. O evakuotis, kaip rodė ataskaitos, nebuvo kuo. Tai yra, evakuacija jau įvyko prieš šešias valandas.
Net negalėjau suprasti, ar išsigandau. Per daug visko šiandien nutiko. Kartais net tokių sapnų nesusapnuoji, kiek šiandien patyriau. Pažvelgiau į paskutinę projekciją. Kažkoks garažas, automobilis. Sidabrinės spalvos Toyota Avensis. Lieti ratlankiai, kurių labai norėjau ir... Nušokau nuo krėslo ir stengdamasis nepargriūti tamsoje puoliau prie išėjimo salės viršuje. Kvailystė, aišku, bet atrodė, kad jeigu nespėsiu, projekcija išnyks. Durys buvo užrakintos. Kažkodėl įniršau, šonu įsibėgėjau ir driokstelėjusi spyna neišlaikė. Dėl tamsos apėmė visiškas nerealumo jausmas, todėl net risdamasis žemyn laiptais neišsigandau. Keikdamasis ir trindamas sumuštą šoną atsistojau ir pradėjau rankomis graibyti sienas. Kažkur juk turi būti įėjimas į prakeiktą operatorinę!

Atradau duris nesunkiai, buvo neužrakintos. Keletas laiptų pakopų, svylančio plastiko kvapas, antros durys, dar stipresnis plastiko kvapas ir jau visiškai nepakenčiama smarvė įbėgus į operatorinę. Kosėdamas pribėgau prie rotopulto ir apimtas karštligiško nekantrumo vos nenubloškiau valytojos galvos ant žemės. Visa laimė, nes iš naujo sujungti šviesolaidžių pats tikrai nesugebėčiau. Ką gi, šauniai išpreparavęs Valytojos smegenis kažkas gavo priėjimą prie mano asmeninės bylos. Nuo ko pradėti? Gal pažiūrėti, kas vakar įvyko mano garaže? O gal „A lygio informacija“? Inga galėjo pasiekti tik „C“ lygį. O čia visas „A lygis“ apie mane! Įvykius garaže palikau desertui.

Tai, ką perskaičiau, mane iškirto iš kojų. O aš maniau, kad pabėgau iš Žemės informacinio lauko... Nė velnio! Projektas „Jaunystės šaltinis“, „Agronano“ platforma, korporacija „Weis & Katkus”. Nelegalios finansavimo schemos, pinigų plovimas, netiesioginiai nuosavybės ryšiai per statytinių grandines su nebyliu tėvo pritarimu ir brolio iniciatyva. Galų gale, ponas Tadeušas, įgaliotas mano brolio atstovauti šeimos interesus. Ir aš, balta giminės varna, sukėlęs krūvą nepatogumų savo genialaus žioplumo dėka ir atsidūręs ten, kur manęs niekas nenori matyti. Tai sukėlė begalę problemų. Iš pradžių Tadeušas siūlė mane išgabenti – juk nešlovė, kad Katkaus atžala lieja prakaitą kaip eilinis nusmurgęs egzoperatorius. Bet brolis liepė neskubėti. Vėliau Tadeušas pradėjo skųstis, kad atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje, nes negali ginti savo dukters garbės taip kaip įprasta, o vedybos gal ir išspręstų tokią netikėtą problemą. O šventas mano naivumas, juk tikėjau, kad Tadeušas nenutuokia apie mano ir Ingos santykius... Kaistančiu iš gėdos veidu skaičiau toliau. Mano brolis taip pompastiškai situacijos nevertino. Pažadėjo, kad sprendimas, vienokia ar kitokia forma, bus priimtas. Paskutiniame laiške, kelios dienos prieš nuotykį garaže, pranešė, kad nelaimingas atsitikimas išspęstų ne tik pono Tadeušo problemas. Nelaimingas atsitikimas? NELAIMINGAS ATSITIKIMAS?! Tai juk rafinuotas orderis žmogžudystei! Susirašinėjimas tuo ir baigėsi. Net neabejojau, kad abi pusės gavo ko nori – aukos kraujas bendrininkus susaisto kur kas tvirčiau nei sutartys. Mano broliui reikalingas besąlygiškas Tadeušo lojalumas slidžiame nelegalių nanoforgerių versle, o ponas Tadeušas gauna į ranką nemušamą kortą galimiems nesusipratimams ateityje. Aišku kaip dieną.

Susmukau ant grindų. Ką gi, štai kokie reikalai... Apsiblioviau kaip mažas. Graudžiai, piktai ir beviltiškai. Kaip vaikas, kuris suprato, kad jam visą laiką melavo apie jo mamą ir tėtį. Tik šį karta meluota apie brolį. O Inga jam buvo tik pretekstas. Patogus pretekstas, tarsi prinokęs obuolys nukritęs tiesiai į delnus. Tadeušui juk nebūtina žinoti, kad mano tėvas gali ir apsigalvoti dėl savo sprendimo, jeigu sužinos kur aš patekau ir kas mane sieja su vieno iš pagrindinių nelegalios verslo pusės valdytojo dukra. O kas tada lieka mano broliui? Tėvai vaikų nežudo, jie juos aukoja jeigu Dievas liepia. O brolžudystė visais laikais turėjo visai kitą prasmę. Aš broliui buvau tik nepatogus konkurentas. Silpnas, kvailas, bet nepatogus, nes tėvas bet kada gali pasijusti kaltas, jeigu aš sugrįšiu. Beje, aš juk taip ir planavau pabėgdamas iš namų.

Medinėmis rankomis, svaigdamas nuo plastiko smarvės, atsukau savo garažo vaizdo įrašą. Mačiau, kaip mane suriša du robotai, įkiša į gerklę žarną, užveda Toyotas variklį ir įsitikinę, kad dabras atliktas, viską sutvarko. Išskyrus Toyotas variklį. Labai paprasta – vaikėzas žioplai nugaravo. Bet vėliau... Vėliau prasidėjo velniava, į kurią žiūrėjau lyg sapnuodamas.

Robotams pasišalinus tysojau ant garažo grindų ir nejudėjau keletą valandų. Persukau į priekį įrašą, kol prasidėjo nepaaiškinama epopėjos dalis. Iš pradžių mano oda pradėjo švytėti, tarytum iš vidaus sklistų lygi ir intensyviai mėlyna šviesa. Ypač kraupiai atrodė akys, netekusios vyzdžių. Mėlynas zombis gelsvais plaukais. Atsistojau, išėjau iš garažo ir išnykau. Greičiausiai palikau apsaugos sistemų darbo zoną namuose. Vaizdas persijungė į kažkokį angarą. Ne iš karto pažinau techninį Vilniaus aukštą, vidutinio nuotolio flaingmašinų denį. Jonas-fantomas-mėlynasis nedvejodamas atidarė sąvaras net neužsivilkęs skafandro ir nėrė į atvirą kosmosą. Tiesiog pats, kaip gražus mėlynas supermenas. Kam tos flaingmašinos, kai esi vaiduoklis? Švystelėjo žydra kibirkštis juodame kosmose ir viskas.

Panorama iš vienos egzoperatorių platformos. Nieko ypatingo, kol devintos valandos kryptimi nepasirodė ta pati mėlyna kibirkštis. Automatika greitai sufokusavo ir pritraukė vaizdą, galėjau grožėtis savo skrydžiu į viršutinius atmosferos sluoksnius taip, lyg matyčiau save kelių metrų atstumu. Labiausiai trikdanti detalė buvo ne tai, kad mano fantomui negaliojo trinties dėsniai atmosferoje. Negalėjau atplėšti akių nuo plevėsuojančių vėjyje plaukų. Tai visiškai nederėjo su įvykių nenatūralumu. Galėjo ir plaukai tapti vaiduokliškais.

Kameros fiksavo mano skrydį iki pat kvarcinio planetos paviršiaus. Finišas buvo įspūdingas. Fantomas tvykstelėjo ir susiliejo su kristaline pluta. Sakytum, paniro nepalikęs jokių pėdsakų. Išniro po kelių valandų, grįžo tuo pačiu keliu į gravitolitinės platformos techninį aukštą, pakilo į buitinį lygį ir nuskirdo prie Gedimino pilies. Savo nusileidimą pono Tadeušo miegamajame jau buvau matęs.

Sustabdžiau įrašą. Ištiesiau priešais save rankas ir įdėmiai pasižiūrėjau. Rankos kaip rankos. Jaučiu šalto prakaito glitumą, mačiau odos tekstūrą. Įgnybau, pajutau skausmą ir pamačiau, kaip atsiranda kraujosruva. Tarytum to užtektų patikėti. Pastvėriau nuo grindų kažkokią aštrią šukę, matyt, nuolaužą nuo Valytojos torso, ir smogiau į dilbį. Suklykiau iš skausmo, iš žaizdos pasipylė kraujas. Matyt, tai ir padėjo atsitokėti. Nuplėšiau dalį marškinių rankovės ir negrabiai aprišau ranką. Skaudėjo nežmoniškai. Ir gerai. Bent jau šioks toks įrodymas, kad esu gyvas. Bet ar tikrai tai aš?

Stop. Apie tai nenoriu galvoti. Pykino, svaigo galva. Greičiausiai nuo plastiko svilėsių. Reikia dingti iš čia, kol neapsinuodijau. Bet dar reikia pažiūrėti, kas vyko šiąnakt. Jau žinojau, ką pamatysiu, bet norėjau įsitikinti. Grįžau prie rotopulto ir paleidau šios nakties įrašą. Kažkas paslaugiai buvo palikęs reikiamą failą prie mano asmeninio archyvo.

Be ypatingo susidomėjimo stebėjau, kaip miegu ant suolo vestibiulyje. Kaip pradedu švytėti, pakylu ir išeinu į lauką. Ten manęs jau laukė sutikimo komitetas iš keliasdešimties apsaugos automatų ir šarvuočių. Vargšeliai. Nedidelė elektromagnetinė audra iščirškino juos per keliolika sekundžių. Tada grįžau į kino teatrą, nusklendžiau į operatorinę ir pasidarbavau su valytoja, kuri net nesipriešino. Turėjau sustabdyti evakuaciją, kad niekas nepaliktų gravitolitinės platformos. Esu tikras, kad taip turėjau pasielgti. Jie visi privalėjo žūti. Bet visos evakuacijos metu stebėjimo sistemas fokusavau į vieną žmogų ir negalėjau duoti įsakymo automatikai sustabdyti laivo paleidimą. Inga. Jonas-Fantomas atsiminė, kad jis kažkada buvo žmogus ir mylėjo. Todėl laivas išskrido. O kodėl Jonas neprisimena, ką reiškia būti Fantomu?

Nusprendžiau, kad niekur neisiu iš operatorinės. Man nėra kur eiti. Viskas kaip nors įvyks. Labai pavargau ir nežinau ko noriu. Manęs niekas nelaukia, aš niekam nereikalingas. Nebent Planetai. Ji mane surado. Ar tai atsitiktinumas? Nežinau. Gal būt. Svylantis plastikas išskiria anglies monoksidą, galbūt manęs laukia ir daugiau monoksidinių svajonių....

******************************

2368 metų ekspedicija į Vėžio alfą aptiko iki tol netyrinėtą planetų sistemą. Žvalgybos laivui „Anarėjas“ įėjus į trečiosios planetos orbitą laivo komunikacijos sistemos nustojo veikusios ir net rezerviniais SOS kanalais nebuvo gautas pranešimas apie ekspedicijos likimą. Tais pačiais metais pasiųsta gelbėjimo ekspedicija taip pat pražuvo. Tačiau šį kartą situacija buvo kitokia – tyrimų centras gavo pranešimą iš Vėžio alfos. Prireikė keleto mėnesių iššifruoti sudėtingus, iš pirmo žvilgsnio padrikus, bet pasikapsčius giliau, preciziškai tikslius ir sudėtingus kodavimo algoritmus. Pranešimo turinys buvo įslaptintas ir į viešumą nepateko. Tačiau tiems, kam buvo pavesta ištirti pirmojo kontakto su nežemiška civilizacija fenomeną, teko ilgai ir sunkiai narplioti ne komunikavimo su taip vadinama „Kvarcine Planeta“ niuansus. „Kvarcinė Planeta“ labai aiškiai ir ultimatyviai reikalavo teisingumo bei pateikė stulbinančių faktų apie Žemės nanoforgerių veiklą bei išvadas apie grėsmes, kurias Visatai kelia Žmonijos vystymosi modelis. Savaime aišku, reikalavimų, kurie reikštų visiškų Žmonijos plėtros principų pertvarkymą per labai ribotą laiko tarpą, buvo neįmanoma patenkinti. Ultimatumo laikas baigėsi anksčiau, nei Žmonija sugebėjo suvokti kuo viskas gresia ir išsiaiškinti, iš kur „Kristalinė Planeta“ turi tiek informacijos apie Žmonijos gyvavimo detales.

2375 metais prasidėjo pirmasis Žmonijos karinis konfliktas su nežemiška gyvybės forma. Pirmoji, bet, anaiptol, ne paskutinė, krito Heraklio 14 sistema.
2009-12-15 14:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 20 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-31 18:17
gogo
pradžia primine john grisham apie du brolius
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-31 17:06
Vabhis
Mano favoritas iš fantastikos skyrelio kūrinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 05:43
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-07 13:56
Kotminė Lapė pet Kitkits
Nieko negaliu padaryti ir nežinau kas čia kaltas, ar čia tas mano nelemtas polinkis į vyrus, ar iš vaikystės matyt vis dar užsilikęs fantastikos žanrui prielankumas, bet tiesiog o ir tačiau, žodžiu, -  nieko negaliu padaryti, nors kaip už žmogų aišku balsuoju tik už BEGEMOTĄ, bet kaip už kūrinį tai už Fleksusinį...nu va...sugadintas arba nedasivystęs mano skonis...:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-06 18:40
Mylista sutinka su viskuo
„Literatūra“ žodis vienas, bet po juo, kaip ir po žodžiu „sportas“ slepiasi daugybė skirtingų žaidimų, su savo tikslais ir taisyklėmis. Ar galima prasmingai palyginti, pavyzdžiui, moterų ritminę gimnastiką ir vyrų krepšinį? Kas geriau žaidė savo žaidimą, Dalia Kutkaitė, Sovietų Sąjungos ir Europos čempionė, ar Šarūnas Marčiulionis, dukart laimėjęs olimpinę bronzą?

Pabandysiu prasmingai palyginti du labai skirtingus kūrinius, Flax‘o "Monoksidines svajas" ir [http://www.rasyk.lt/kuriniai/213346.html] Begemoto „Stotelė  (pilna versija)"[/url] . Palyginimas įdomus tuo, kad tekstai atspindi dvi aktyviausias rašykų bendruomenes, poetus ir fantastus. O ir už rašyko ribų, tai yra dvi literatūrinio sporto šakos, kurios Lietuvoje gan gyvos ir populiarios, turinčios savo žaidėjų ir stebėtojų ratą.  Vieni sukasi apie Šiaurės Atėnus, Literatūrmenį, Kultūros ministerijos dotuojamas poezijos knygutes ir „Poezijos pavasarius“, kiti – apie Eridano leidyklos knygas, fantastikos mėgėjų klubus ir mėgėjiškus entuziastų leidinius, tokius, kaip Aurimaz‘o redaguojamas fantastikos žurnalas.

Pirmas palyginimas. Kiek yra stebėtojų tų sportų, kuriuos praktikuoja Flaxas ir Begemotas?

Rašykuose tekstų skaitymas ir vertinimas labai priklauso nuo to, kokią reputaciją ir populiarumą turi rašytojas, ne vien tik tas konkretus tekstas, į kurį žiūrima.

Paėmiau atsitiktinai po dešimt Flaxo ir Begemoto kūrinių, ir paskaičiavau, kiek vidutiniškai jie buvo skaityti. Skaičiai panašūs, 1060 Flaxo tekstams, 910 Begemoto tekstams. Įskaitant visokias galimas vertinimo paklaidas, galima sakyti, kad tie du autoriai rašykuose yra daugmaž vienodai skaitomi.

Antras palyginimas. Kiek gera yra jų žaidimo technika, atsispindinti šituose kūriniuose?

Ir vienas, ir kitas tekstas yra rašyti autorių, kurie seniai praktikuoja savo sportus, ir yra gerai įvaldę bazinę techniką. Tai, pagal ką skaitytojai vertina šituos tekstus, ir ko iš jų tikisi, labai skiriasi.

Kad būtų galima palyginti, iš pradžių apibrėšiu vieną sąvoką – tropas – naudodamas jai ne tą prasmę, kuri priskiriama tam žodžiui  lietuvių kalboje, bet prasmę paimtą iš anglų kalbos: „ Tropas – kalbos figūra, struktūra, metodas, apibendrinimas ar sąvoka, kurią skaitytojas atpažįsta ir supranta.“
Tai tarsi statybinis blokas, kuris naudojamas literatūrinio pastato statybai.

Pavyzdžiui, poezijoje haiku ir sonetai turi savo nustatytas ir nusistovėjusias struktūras, pasikartojančias visuose to tipo kūriniuose. Fantastikos „kosminėse muilo operose“ pasikartojanti struktūra yra epinių proporcijų kova tarp geriečio herojaus ir blogiečio. Svarbu pabrėžti skirtumą tarp tropo ir klišės. Skaitydami sonetus ir kosmines muilo operas skaitytojai tikisi ir nori šitų pasikartojančių elementų, ir nelaiko jų klišėmis.

Lyginant „Monoksidines svajas“ ir „Stotelę“ akivaizdu, kad abu šie tekstai turi gausiai savo žanrui būdingų tropų.
Flaxo tekste: Siužetas, intriga, nuotykiai, technologinė inovacija, kosminiai skrydžiai, blogietės korporacijos, „paprastas vaikinas“ pagrindinis personažas, ...

Begemoto tekste: dekoruota kalba, asmeniškumas, vidinio pasaulio atspindys, daugiaprasmiškumas; neįprastų, naujų asociacijų paieškos žodžio ir sakinio lygmenyje; siekimas išgauti skambesį, o ne mintį ...

Kuriame kūrinyje tie tropai naudojami techniškiau? Mano akim žiūrint atrodo, kad laipsnis daugmaž panašus. Gali būti, kad nepakankamai įvertinu Begemoto tekstą, nes fantastikos tropus pažįstu geriau, nei poetinės prozos. Tikriausiai, šiuo atžvilgiu reikėtų pirmenybę atiduoti „Stotelei“.

Trečias palyginimas.  Kiek kūrybingi šitie tekstai?
Kiek šiuose tekstuose vaizduotės ir originalių idėjų; savitai, naujai, inovatyviai panaudotų elementų?

Mano nuomone, objektyviai palyginti neįmanoma.

Begemoto tekstas labai kūrybingas mikro lygyje. Žodžiai, sakiniai ir asociacijos savitos, jungiamos neįprastai; įvairovė didelė. Kiekvienas siūlas, kiekvienas mazgas buvo kurtas ir šlifuotas. Bet žiūrint kiek atsitraukus, žodžio kilimo raštai liejasi, ir bendras vaizdas neatrodo itin savitas. Panašu į kitus Begemoto tekstus, panašu į kitų autorių tekstus, kurtus panašiais poetinės prozos metodais.

Flaxo tekstas priešingai, naudoja daug standartinių siūlų ir mazgų (poetinio polinkio rašykai skubės juos įvardinti kaip klišes), bet atsitraukus toliau, didesni kilimo raštai ir bendras vaizdas atrodo atlikta kūrybingai, su plačia fantazija.

Ketvirtas palyginimas.  Kurį tekstą būtų lengviau imituoti/pakartoti kitiems?

Man yra įstrigę Pikaso žodžiai, kai jis pirmą kartą lankėsi Vatikane, ir apžiūrinėjo ten esančius meno kūrinius. Pamatęs Rafaelį jį kruopščiai apžiūrėjo ir pasakė: „ Aš galėčiau taip padaryti“. O kai užėjo į Siksto koplyčią ir pamatė Mikelandželo freskas, pasakė: „O čia jau sunkiau“.

Iš mano požiūrio taško žiūrint, žinau, kad nemokėčiau sukurti nei tokio teksto, kaip „Monoksidinės svajos“, nei tokio teksto, kaip „Stotelė“. Abiem atvejais nesunkiai jaustųsi, kad tuos žaidimus žaidžiu ne toje lygoje.

Ar lengva panašiai kurti kitiems?

Lietuvoje ir rašykuose, man atrodo, Begemoto sporto rūšyje yra daugiau pajėgių žaidėjų, nei Flax‘o sporto rūšyje. Pasaulio mastu, atrodo, atvirkščiai, yra daug daugiau norinčių ir mokančių žaisti nuotykinės mokslinės fantastikos žaidimą, nei poetinės prozos žaidimą.

Flaxo žaidimas sunkesnis, nes jį lengviau palyginti su kitais ir vertinti. Daug labiau matosi silpnosios vietos. Kaip realistinėje tapyboje, jeigu blogai nupiešei šunį, visi iškart pasakys, kad blogai nupiešei.

Poetinėje prozoje daug daugiau laisvės sakyti bile-ką, ir likti nedemaskuotam ir nekritikuotam. Kaip abstrakcionistinėje tapyboje, kas pasakys, kodėl čia turi būti tokia dėme, o čia tos brūkšnys.

Pagalvojus, sakyčiau, kad Begemoto tekstas yra lengviau pakartojamas.


Abiem parašiau po penketą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-04 23:04
Mylista sutinka su viskuo
Šitas kūrinys yra ambicingiausias pasaulio kūrimo bandymas kiek esu skaitęs fantastikos rašykuose.

Prikimštas elektronikos ir nanotechnologijų, kurios galėtų būti ten savo mechanizmų viduje ir veikti kaip joms tinka per daug nelįsdamos į akis (baisiai mums čia įdomu, kokios integruotos mikroschemos kaip veikia televizoriaus viduje?).

Bet štai sumanymas sukurti "seną" Vilnių kažkur prie tolimos žvaigžės, su stoties Makdonldais ir Helios kinoteatru - va tai skaičiau ir nuoširdžiai žavėjausi fantazijos drąsa ir laisve. Bravo.

Išlaikytas vientisas pasakojimo stilius ir tempas per visus 7000 žodžių, kas yra nelengva.

Kad tame sugalvotame pasaulyje gali atsitikti bile-kas, tai, aišku, minusas. Pabaigoje suveikė nežemiška civilizacija, bet taip pat galėjo suveikti ir kokia nors robotinė ragana ant šluotos, nebūčiau nustebęs. Būtų buvę gerai pasistengti griežčiau apibrėžti to pasaulio taisykles ir pagal jas žaisti nuo pat pradžių.

Bet, bendrai paėmus, suspenduoti netikėjimą nebuvo nesunku. Vos nepajaučiau bėgių kvapą prie stoties ir bandžiau susiorientuoti, kaip čia reikėtų ekonomiškiau išnaudoti greitkelius, nes jie leidžia peršokti į kitą miesto pusę.

Įsidedu į mėgiamiausius.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 21:46
Lengvai
Ilgą laiką aplenkdavau šitą kūrinį dėl vienos visiškai nesvarios priežasties - nepatiko pavadinimas... Ir taip taip, žinau, kad negalima spręsti apie knygą iš viršelio o apie kūrinį iš pavadinimo, visgi man patinka gražūs viršeliai=] Bet galiausiai susigundžiau, - ir labai dėl to džaiugiuosi. Nors buvo atkarpų, kurios mažiau patiko (pripažinsiu, kai kurios netgi nuobodokos), buvo daug baisingai ilgų žodžių, kuriuos teko ypatingai atidžiai skaityti, bet galutinis rezultatas jėga. 

Beje, tikiuosi tęsinio nebus. Ne todėl, kad nepatiko, tiesiog bijau, kad tęsinys gali sugadinti gerą kūrinį=]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-10 02:19
patiko, net norėtųsi tęsinio.
p.s. yra keletas gramatinių klaidų tekste, bet ne esmė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-16 21:37
Modestūūkas
uzkabino. skaiciau trejeta kartu, negaledamas atitarukti akiu. keista, nes siaip fantastikos nemegstu, skaitydavau ja tik mazas, nes nesuprasdavau, kas tai... gal ir sikart nesupratau? nezinau. bet patiko...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-23 11:34
Jakof
Dieve mano, labai fainai. Skaiciau iki galo ir dar noriu !!! :) Labai geras darbas, labai :). Kiek nepatiko galas, nes norisi tesinio :). Ir dar nepatiko komentaras po manim. Toks jausmas, kad gerb Damastas ir geriausiu fantastu kuryba galetu shikna valytis. Modeliai, spalvos, kas tai "rocket science" ?
velniop, labai geras darbas, labai. Cia pirmoko nuomone...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-19 14:41
Damastas
Kad bus Avensis, galejau iskart statyti santykiu 1 / 10. Neblogas modelis, isbaigtas, savotiskai zavus, taciau beveidis, toks, labai jau matytas ir girdetas, apdailos medziagos ne pacios prasciausios, taciau girgzda, o ir surinkimas vietomis siaip sau. I pabaiga pasireiske silpnoka stabdziu sistema (uzsizaista su projekcijom), neisraiskinga korpusa jau minejau, be to neitikino modelio spalva - juk mes snekam apie XX a. pabaiga. Ar daug matet Avensis-I iki atnaujinimo, kad butu sidabrines spalvos? :))
Modelio konstrukcija, zinoma, patvari ir laiko patikrinta, galima pasigest, nebent polekio ir savito stiliaus.

Jei rimtai - pabaiga gavosi per sunki. Be to, nereiketu sitaip uztempti pauziu tarp pateikeikiamu kurinio daliu. Dar uz menesio jau tureciau skaityti nuo pradziu arba visai nebeskaityti.
Bet neblogai, mazdaug du trecdaliai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-19 14:35
driezas
nepavargsti nuo gravipolimerines transkodacijos sinusoidokoaguliaciniu issireiskimu? gal pseudointuityviai interpretuojant moduline sintakse, moksliskai traktuoti tai ir imanoma, bet skaityti ir suprasti problemiskai neigalu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-18 13:38
Sportbatis
Geras daiktas. Duosim penkis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-17 13:21
baltžuvė
įtraukė iki pusės.... nebeįšgaliu.... dar grįšiu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-17 00:22
St Sebastianas
Yra gramatinių klaidų.:) O šiaip... Na, manau, kad perskaitysiu dar kartą ir gal leptelėsiu ką nors protingo. Vienaip ar kitaip, tai tikrai vertas dėmesio kūrinys. Negaliu sakyti, kad tobulas, bet tikrai labai labai labai neblogas.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-16 23:11
Aurimaz
Na, idėją supratau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-16 21:10
Vaikyste du kart
puikiai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-16 11:20
Purpsius
Et, galėčiau, pabalsuočiau. Neįskaitinis petakas nuo manęs :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-16 05:17
omnia_mea
Tru, mielai, tik rusiškai, bet gal verčiau keičiam į ką nors?

Alio žmonės, vienas geresnių kūrinių šiemet, balsuojam, balsuojam...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-15 18:23
Flax
Omnia, smagu, kad įveikei. Kažkada esu sakęs, kad autoriaus paleistas į viešą erdvę kūrinys nustoja būti jo nuosavybe ir skaitytojas ten randa tai, ką nori rasti. Juo labiau, kad erdvės interpretacijoms palikau apsčiai. Mano paties būtų visiškai kitokia nei Tavo :))

Neskaičiau Gleno Kuko Gareto. Ne de žavu. Duok paskaityti kada nors.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2
[iš viso: 21]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą