Laukinis Cukrus

Gyveno kartą viename kaime Pranukas. Močiutės pasakytų, jis buvo geras vaikas. Geras, bet keistas. Visiems aplinkiniams atrodė, kad jis neturi draugų ir nemoka žaisti.

Bet jis kiekvieną rytą pasisveikindavo ir žaisdavo su Baltuoju, Raudonuoju ir Juoduoju – trimis kiemo akmenukais. Ir ko tik jie neprisigalvodavo! Kartą statė pilį, Pranukas buvo pamatais, o jo bičiuliai – trimis aukštais (jis niekuomet nebūtų sau leidęs ant jų lipti). Taip pat jie kartu dažnai keliaudavo – pas triušius, vištas ar karves. Berniukas draugužiams vis kartodavo, kad kai užaugsiąs, nusivesiąs juos į miškelį už karvių ganyklos pažiūrėti žibučių. Kol kas tai dar buvo per toli. Be to, šie „keturi muškietininkai“ turėjo daug paslapčių ir jų nė vienas neišdavė.

Pranuko šeima dažnai jį drausmindavo, kad nekalbėtų nesąmonių, nebendrautų su negyvais daiktais, nesėdėtų užsisvajojęs sode – kad būtų normalus. Jis ne kartą padarė namiškiams gėdą, kaip tąkart, kai atėjo kaimynė paklausti dėl veršiuko. Pranukas, išgirdęs, jog iš jų perka Boružę, nubėgo į sodą, paėmė patį didžiausią obuolį, parnešė, padavė kaimynei ir paprašė, kad neatimtų iš senos karvės vienintelio likusio džiaugsmo. Motina nusigando, bet slėpdama pyktį nusikvatojo ir privertė kaimynę padaryti tą patį. O Pranukas, nuliūdęs, suglumęs, nuėjo viską papasakoti Boružės mamai, kad jo planui nepavykus ši nepultų į neviltį. Berniukui neblogai sekėsi – karvė klausėsi, stovėjo rami, leidosi glostoma ir laižė jo rankas. Pranuko tėvai visuomet taip pat reaguodavo į jo prasimanymus: paprastai pykčiu, riksmais, o prie svečių – juoku, tačiau niekuomet nesiėmė smurto.

Kartą dar tą patį rugpjūtį pavakare keturi draugai žaidė kieme slėpynių. Motina, eidama pro šalį pasakė:
- Einam, Pranukai, lapų karvėms.
- Einu, mamyte, - atsakė ir padėjęs tris surastus draugus ant žemės nuskuodė paskui. Akmenėliai nulydėjo berniuką šiltais žvilgsniais ir laukė.

Darže laužant lapus:
- Mamyte, užuodi, kaip kvepia?
- Kas, Pranukai?
- Laukinis Cukrus. Tai Laukinis Cukrus. Toks saldus kvapas...
- Ne, čia tik burokai ir kvepia jie kaip paprasta kita žolė.
- Bet paklausyk, mamyte, žiogai man pritaria. Girdi, garsiau groja? Tai Laukinis Cukrus.
- Nebenusišnekėk, Pranuk. Čia tik burokai, sėtiniai ar cukriniai runkeliai. Nieko daugiau.

Ir Pranukas nutilo, baigė laužti lapus, parnešė į tvartą ir grįžo pas draugus. Jie dar ilgai apie kažką svarbaus tą vakarą kalbėjosi, bet niekas apie tai nesužinojo. Jau temstant berniukas grįžo į trobą. Jam buvo liepta nusiplauti rankas ir sėsti prie stalo motina padėjo dvi riekes duonos: vieną su sviestu, kitą su aviečių uogiene ir į puodelį įpylė kmynų arbatos.
- Jeigu nori, va, įsidėk cukraus, - ir padavė šaukštelį.
- Ne, nereikia, darže prisigardžiavau pakankamai Laukinio Cukraus.
- Ar tu vėl apie tą patį?!! Gal jau gana, ką?? Jei nesiliausi taukšti nesąmones, gali eiti miegoti nevalgęs.

Taip ir atsitiko. Pranukas savanoriškai pakilo nuo stalo, išsivalė dantis ir atsigulė į lovą.

Kitą rytą pabudo tik tada, kai išgirdo traktoriaus burzgimą kieme. Apsirengė, išbėgo į lauką ir pamatė, kaip kažkoks nepažįstamas dėdė su pilna priekaba grūdų važiuoja per kiemo akmenėlius. Dėdė privažiavo prie aruodo, sustojo, išlipo ir sveikinosi su tėvu. Pranukas pribėgo prie jų apsiverkęs, puolė dėdę daužyti mažais kumšteliais ir šaukė:
- Jūs mano draugus suvažinėjot! Jūs mano draugus suvažinėjot! Jūs mano draugus suvažinėjot!...
Puolamasis nesunkiai apsigynė ir šypsojosi nieko nesuprasdamas, vis kartodamas:
- Kokius draugus?

O tėvas buvo tiesiog įniršęs. Jis stvėrė Pranuką ir nunešė jį į trobą, kažką murmėdamas, tuomet grįžo ir toliau kalbėjosi su dėde. Berniukas, kiek paašarojęs viduje, išėjo ir surado savo draugus, pasiėmė juos ir nunešęs už tvarto gražiai palaidojo. Pirma iškasė tris vienodo dydžio duobeles, į jas įdėjo klevo lapuose suvyniotus draugų kūnus, įmetė kiekvienam po vienodą ramunės žiedelį ir užkasė. Į dar purią kapelių žemę prismaigstė smilgų. Tuomet tarė:
- Sudie, Baltasis, Raudonasis ir Juodasis.

Visą tą laiką jam galvoje sukosi tėvo žodžiai: „Na, sulauksi tu vakaro... “. Pranukas negalėjo suprasti, kas tuomet atsitiks, ir laukė su baime. Visą dieną išsėdėjo paties kurtose kapinėse ir apie nieką daugiau negalvojo, tik apie draugus ir tėvą.
Po vakarinio gyvulių šėrimo išgirdo motiną:
- Pranukai! Pranukai!

Jis parėjo ir nieko neradęs kieme įėjo į trobą, kur prie virtuvės stalo sėdėjo tėvas ir motina. Pranukas stovėjo prie durų.
Motina:
- Kodėl puolei Šimkų?
- Nes jis mano draugus suvažinėjo.
Motina:
- Kur tie tavo draugai?
- Palaidojau už tvarto, kad jų sielos galėtų ilsėtis.
- Ir kas jie tokie? Tie tavo akmenukai??
- Taip.
Tėvas:
- Ach tu man šitaip?!! - išsitraukė iš kelnių diržą ir puolė prie Pranuko, kuris išsigandęs bėgo lauk. Tėvas jį pagavo vidury kiemo, paguldė ant pilvo ir prilupo. Pranukas visą laiką gailiai kūkčiojo, o tėvas šaukė:
- Ach tu man šitaip?!! Mušasi jis, matai, dėl akmenų!! Na, aš tau, na, aš tau!! Išmušiu aš tau tas nesąmones!!...
Kai pavargo, nustojo. Pranukas liko kieme kūkčioti. Tėvas grįžo į trobą. Jau temo. Berniukas atsikėlė, iš tvarto pasiėmė kažkokį skudurą ir nuėjo daržo link. Ten, pačiame gale, pasiklojo skudurą, atsisėdo vis dar drebėdamas, bet jau nebeverkdamas ir klausėsi žiogų.

Pas tėvą ir motiną atvažiavo Šimkus su Šimkiene, atsivežė alaus ir buvo linksma. Tėvas kilnojo ir ragino kitus kelti bokalus. Motina nešė gardumynus ir kvietė vaišintis.

Šimkienė:
- Oi gardūs, saldūs tavo pyragai, tai cukraus nepagailėjai!
Motina raudo ir šypsojosi. Tėvas didžiavosi.

Pranukas atsigulė ant savo skuduro ir gėrė dideliais gurkšniais Laukinį Cukrų į save, kad neatrodytų visa taip kartu. Ir pamažu, gulėdamas ant pilvo žiogams grojant, drebuliui krečiant užsnūdo.

Ir pasitaikė tą naktį šalna. Ir nepažadino Pranuko nė šalta rasa, kritusi ant jo šalto veido ir vėliau sušalusi.

Laimingai gyveno toliau tėvas ir motina savo paprastą gyvenimą. Ir laimingas buvo Pranukas, prieš visam laikui užmigdamas, pajutęs Laukinį Cukrų ant lūpų ir akių.