Ar kada pagalvojame kaip žmogus turi jaustis praradęs draugą? Tikriausiai ne. Nesvarbu ar draugas žuvo, ar su juo nepataisomai susipykome.. mums turėtų būti labai liūdna, o viduje taip tuščia..
Praradęs draugą - supranti, kad reikėjo branginti kiekvieną akimirką praleistą kartu, o dabar jo netekai.. kaip ir netekai dalelės savęs, dalelės savo sielos!
Gali šaukti, rėkti ir plyšauti taip jog net gerklę skaudės, gali graužtis, žalotis ir kankintis, arba gailėtis, kad jis arba tu nepasielgėt kitaip, bet draugo niekas nesugrąžins, o prisiminimų neištrins.. jis amžinai liks tavo širdyje.
Tiesa, visada yra viltis, kad jūsų draugystė liks tvirta; kad tai tik likimo dovanotas išbandymas - nes atrsiprašyti niekada nevėlu.
Atsiprašymas gali viską ištaisyti, o net jei ir jis nepadės - gera pradžia, pusė darbo.
nu tai watafak klausyk - draugas žuvo... Atsiprašymas gali viską ištaisyti nu tai uahhaha atejai ant kapo, atsinesei lasiniu, alaus packa, narkotiku, svirkstu, padarei piknika tarkim ziema, nu ir su popu (ne iggi popu) isgerei ane ir draugas atleidzia, m jo, labai logiskai,
kaip bebutu suplakta viskas i viena ir nexuja neisrista
nors pagalvojau, kad autorius gal raso apie savo augintini, zhuli koki, kuris pasileido nuo pavadelio ir negrizo, autoriui taip ilgu ilgu, kad jau per velu
siulau paklausyt kokios house of pain grupes arba tracko a pain that Im used to
parašysiu pažymuką paprastą, lai tai būna 1 su dviem pliusais, vienas už tai pliusas, kad prisiminiau kad nesusižiūrėjau jūtūbe naujos "dar pažiūrėsim" serijos, o kitą už nuoširdumą ir už tai, kad tai pirmoji autorės kurybėlė, o jei ir ne pirmoji, tai bent atrodo, kad tokia yra, būk!