Skruzdėlynas

Miestas aptrupėjusiais laiptais leidžiasi į upę. Neskaidrus vanduo lėtai plukdo spalvotų gėlių vainikus ir nuo pakrančių pagrobtus drabužius. Pavargau. Sėduosi ant žemiausio laiptelio, sumerkiu kojas į šiltą vandenį. Mane čia atvijo noras nutraukti nesibaigiančius atgimimo ratus.
Pliumpteli mano nusviestas akmuo. Vanduo išsiskleidžia ratilais, apglėbia  lotoso žiedu atspindintį baltą debesį, atsitiktinai stabtelėjusį virš drumzlinos upės, virš pilkų miesto bokštų, kiaurų plokščių stogų ir molėtų kelių vedančių įkalnėn, link šventyklos.
Drumstas vanduo atspindi mane: saulės išblukintais, apiplyšusiais drabužiais dangstančiais liesą kūną. Kaklas, veidas ir rankos iki alkūnių juodai rusvo įdegio. Sunkiai save atpažįstu. Pasikeičiau, neturiu praeities, yra tik dabartis.
Lūpos pasiunčia žemyn į gelmę kreivą šypsnį. Sulaukia pritariamo linktelėjimo, liežuvis aplaižo nuo karščio sukepusias, skilinėjančias lūpas. Įkvepiu žuvimis ir užsistovėjusiu vandeniu dvelkiančio oro.
Išsitiesiu ant laiptų. Užverčiu galvą ir mentės įsiremia į aštrią akmens plokštę. Geltoniu švytinčiame danguje kybo peršviečiamas debesis - apverstas namas išpieštas blyškiais ornamentais. Jį juosia tvora apgulusi vingrią siaurą gatvelę.
Iš miesto atvilnijusi fleitos melodija ima suptis virš manęs, virš vandens, virš lotoso žiedo plaukiančio pasroviui. Aukšti skaidrūs garsai nutildo vėjo šnaresį ir upės skambčiojimą, atsimušus į sutiktą pasipriešinimą kelyje.
-Neik tenai, - išgirstu.
Neįžiūriu kas kalba, bet pajuntu, kad kreipiasi į mane. Skubiai keliuosi. Padūmavusiomis akimis apsidairau ir išvystu iki kelių vandenyje stovintį vyrą apsisiautusį baltu audeklu.  Raukšlėtą kaktą puošia nupieštas V formos ženklas.
-Neturėdamas priežasties, nerasi kelio, - balsas slysta vandens paviršiumi.
-Netikiu, - šokinėjantys saulės blyksniai trukdo įžvelgt pašnekovą.
Pradingęs lotoso žiedas išsisklaidė vienintelį dangumi plaukusį debesį. Lygiai taip pat dulkini žemės kūnai suyra, supūva ir nelieka ugniai ką nusiųsti į dangų. Auka per menka ir niekas, lūpom ar pirštais, neprisilies prie mano sielos. Bijos susitepti. Aš, kaip ta skruzdėlė ropojanti akmeniu vis bandau užlipti ant laiptelio aukštyn, artyn savo namų, bet vis krentu, sukuosi ratu, regis nesuvokiu kas atsitiko, vėl lipu nenumesdamas per sunkios naštos - šapo, nežinia kur surasto šioje iš akmens sulipdytoje pakrantėje.
Pasuku į nusižiūrėtą gatvelę. Mano paspirti akmenys parieda įkalnėn ir  ritasi žemyn nesustodami. Kylu į kalną. Priešais matau spalvotą šventyklos fasadą. Dievybės žvelgia nuo sienos tiesia rankas į mane.
-Ateinu, - iškvepiu dulkiną orą.
Perdžiūvusi žemė trūkinėja, pokši po kojom artėjant prie pravirų durų. Gaivi vėsa paglosto mano pailsusį kūną, šešėlis paslepia nuo spigios saulės. Nusiaunu batus, paspiriu į šoną ir lendu į vidų. Nelauktas. Nekviestas.
Po šventyklą slankioja beždžionės. Kartkartėm pritupia prie dievams sukrautų aukų, čia pat godžiai suvalgo pasigriebtą vaisių, netikėtai cypteli ir vėl traukiasi į pasienį, nusitempdamos su savimi gėlių vainiką ir popieriaus lapą išplėštą iš šalia gulinčios knygos.
-Gyvenimas praeina darant ne tai ką reikia. Darant, tai kuo netiki, kuo abejoji, -  sklindantis nuo durų balsas suvirpina tarpdurio varpelius, užpučia žibintų šviesas.
-Palauk, -šaukiu, -aš tave jau mačiau prie upės.
Bėgu link įėjimo. Tarp kojų painiojasi beždžionės. Išgąsdintos netikėtų garsų laksto, rėkia muša kumščiais sau į krūtines.
-Tik tu nesi tas, kurį sutikau, - gožiamas beždžionių cypimo garsas stingsta po šventyklos skliautu.
-Parodyk kelią, -maldauju, žvelgdamas į besiplaikstantį baltą apdarą.
-Kelio nėra, - skamba atsakas mano galvoje.
Tau neužtenka mano nusižeminimo, kai manyje nėra nei pradžios, nei pabaigos, neliko praeities, ji išpustyta, kaip smėlis nuo perdžiūvusio kelio. Dabarty bandau užsikabinti už kokios nors nereikšmingos smulkmenos, bet nerandu tvirto paviršiaus. Liulanti pelkė slėpusi juodus akivarus dabar skandina. Nejaučiu skausmo, nors mano pasaulis pamažu, tačiau nenumaldomai ritasi pražūtin. Noras išsiveržti iš amžino atgimimo rato neleidžia jo pajusti
Sėduosi ant laiptų priešais šventyklą, atsiremiu į koloną. Tarsi tik ką mane išvydusios beždžionės ima slankioti aplinkui. Negrabiai renka į saujas molio grumstus, semia birų smėlį ir mėto. Vos spėju lankstytis, bet taiklių smūgių nepavyksta išvengti. Tai paniekinimo ir atstūmimo ženklai, galvoju braukdamas nuo veido smėlį ir iš plaukų rinkdamas molio grumstus.
Tolyje vėl pasigirsta baikšti fleitos melodija. Nejučia įsibėgėja, garsėdama čaižo įkaitusį miesto orą. Linguoju kartu su garsu ir suvokiu, kad čia aš vienas, nei paupyje, nei kelyje į kalną, nei šventykloje nesutikau nei vieno žmogaus, nei vienos gyvos dvasios. Klaidžiojantis, neturintis amžiaus vyras, atsirandantis iš niekur ir į niekur pradingstantis – esu aš. Esu tik aš, beždžionės, molis, smėlis ir laikas einantis pro šalį. Nepaliečiantis manęs ir tų įmantriai išdrožtų medinių dievybių rymančių ant šventyklos sienų.
-Tu manęs nepaklausei, - išdrįstu pakelti akis.
Vyro, su švytinčia V raide kaktoje, apdaras nebepanašus į drabužį, tai skruzdėlynas chaotiškai knibždantis, bet tobulai išlaikantis formą. Tyliai žiūriu į skruzdėles, į prie žemės prigludusias beždžiones, į suplyšusius batus.
-Tu manęs nepaklausei, -  tyliai kartoju žodžius, - ir už tai atėmiau sielą, už bausmę palikau gyventi, - skamba nuosprendis.
Vėjas, sukėlęs dulkių kamuolį, pradingsta kažkur už miesto. Saulė nepaliaujamai kyla virš rytinio šventyklos bokšto. Regis nespėja nusileisti ir vėl kyla. Pakeliu nuo žemės beždžionių pamestą popieriaus skiautę. Ištiesinu ir skaitau “kūrėjas-saugotojas-griovėjas ateis, tokiu pavidalu, kurio tu nepažinsi”. Tarp raidžių ropoja skruzdėlė, pameta savo neštą šapą, sukasi ratu, sustoja.
-Tu jau čia, - sakau jai ir pakišu pirštą, - lipk. Aš nunešiu, tik pasakyk kur?