Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







(3 scena)

        Marija klaupiasi ant kelių prieš Henriką, sudeda rankas tarsi maldai.
       
        Marija (Henrikui). Henrikai, ar tu gali išklausyti mane, tarsi ir nebe šio namo savininkę, nes tu, kaip supratau ne tik dalgį nusavini, bet ir mano gryčios gerąją pusę paskelbi frontu, ar kaip jūs ten vadinate tą savo karą?
        Henrikas (išdidžiai žiūrėdamas į tolį). Ko nori Marija sakyk, tik paskubėk, greitai švis, man dar reikia spėti toli nueiti.
        Marija. Tu spėsi, Henrikai, tu tik pasakyk man, o kaip aš dabar turiu elgtis, kai jau karas atėjo į mano trobą, kaip aš, tame trobos kare turiu būti?
        Jūs čia pakariausit, kaip kokie katinai, pridergsit man trobą ir išeisit savo sąskaitų suvedinėti, o kaip man paskui reikės čia gyventi?
        Henrikas. Karas yra didis gyvenimas.
        Marija. Bet žmogus toks mažas, jame.
        Feliksas (kuriam nepatinka ta Henriko metamorfozė, paniekinamai). Su dalgiu ypač didis žmogus yra.
        Henrikas. Užsičiaupk, lavone.
        Feliksas. Marija nesižemink...
        Marija (Feliksui, irgi piktai). Aš ir nesižeminu, čia mano geroji trobos pusė, čia švaru.
        Feliksas. Aš ne ta prasme.
        Marija. O kitų prasmių aš nesuvokiu, esu tamsi kaimo boba, kurią truputį apšvietė, bet aš ne jūsų lygio, kur jau man tie jūsų Marksai ir Žukauskai.
        Feliksas. Kas tas Žukauskas?
        Henrikas. Mūsų kariuomenės vadas, tamsuoli, taip kaip jūsų Trockis.
        Feliksas. Ar jis irgi žydas?
        Marija. Visi mes iš žydų...

        Tai kalbėdama Marija atsistoja, ir ryžtingai Henrikui.

        Marija. Einam trumpam iš čia. Šitas niekur nepabėgs, nes gimęs šliaužioti juk niekur nuskristi negali, nebent vėjas nupūstų.
        Henrikas. Kur tu nori mane nuvesti, Marija? Ar tu nežinai, kad daugybė karų buvo pralaimėta per moteris, kurios nuvedė karius nuo tiesaus kelio į pergalę, į pražūtį?
        Marija. Nežinau aš nieko apie kitus karus. Neteko man dar kariauti, negaliu sakyti kaip buvo, tik žinau, kad dabartinėje situacijoje, be aukos neapseisiu.
        Henrikas. Ką tu žadi aukoti Marija?

        Feliksas, pasiremia ant alkūnės, ir kaip tikras žaltys gundytojas pritaria Marijai.

        Feliksas. Tai auka revoliucijai Marija, tu tikra revoliucionierė, linkėjimai tau nuo Inesos Armand, Klaros Cetkin ir pačios Rozos Liuksemburg.
        Marija (įsikibusi tuo metu Henrikui į parankę, besiruošianti jį išvesti į kitą kambarį). Ką jis čia tokias mini, nuo ko jis čia man linkėjimus siunčia?
        Henrikas. Matyt iš kokio nors revoliucijos haremo, pas juos juk viskas bendra.
        Marija (numoja ranka į Feliksą). Tu gi be penkių minučių lavonas.

        Pasakiusi išsiveda truputį besispyriojantį Henriką.

(4 scena)

        Feliksas palieka vienas, jis krenta ant pagalvės.

        Feliksas. Ranka nutirpo. Bus tų rankų Feliksiuk, be penkių minučių lavone, bus, jeigu būsi tu.
        Marija man aiškiai pasakė, kad turiu penkias minutes.
        Nors kareivis juk gali daugiau, moters taigi neturėjęs...

        Už scenas pasigirsta Marijos aistringos dejonės ir garsus šūktelėjimas, Dieve, kaip gera, bet kodėl taip gera su kareiviu, o ne su savuoju teisėtu vyru, ką?!

        Feliksas. Va, jau tiksi mano penkios minutės, byra mano smėlis. Neskubėk Henrikai, tu neskubėk, spėsi dar ant žilos obels pasisupti, kaip dabar ant užkariautos moters.
        Man atrodo būtų laikas sprukti.
        Bet kur?
        Kvailas klausimas, į rytus, belaukiant ryto, reikia sprukti tik į rytus.
        Juk šviesa eina iš rytų.
        Rytuose visada šviesa ėjo į žmogų, o Vakaruose nuo žmogaus.
        Vakarai reakcija, o Rytai progresas.

        Už scenos girdisi meilūs Marijos žodžiai ir parašymas neskubėti palikti tą mūšio lauką, kuriame dabar mušėsi Henrikas.

        Feliksas (desperatiškai). Turėčiau aš dabar dvi kojas.
        Ir kas tada, Feliksiuk?
        Eičiau ir aš už tvarto.

        Taip pasakęs verčiasi iš lovos gailiai inkščia iš skausmo ir šliaužia per sceną.

        Feliksas (su revoliuciniu patosu). Pirmyn Feliksiuk, pirmyn į šviesų rytojų, tik pirmyn! Tu esi laimingasis, tu dar padarysi žmoniją laimingą. Žmoniją, kuri net neįsivaizduoja, kokia ji gali būti laiminga, kada ją per prievartą, šviesdamas, nuvedi į laimę, apie kurią net nesvajojo, net nesapnavo, savo pačiam drąsiausiam košmare.
        Pirmyn Feliksiuk, pirmyn, tau reikia nedaug, tau reikia tik iki miško, o ten jau rytų kryptimi, pasitikti tekančios saulės, tau tik reikia sulaukti ryto.
        Tu esi šviesos nešėjas ir tau tamsa nėra priimtina, kaip kovai skirta priedanga.
        Pirmyn Feliksiuk, į tave žiūri pasaulinė revoliucija, į tave žiūri viso pasaulio proletariatas ir pažangioji visuomenė.
        Aš žinau, kad žiūri ir ne tokie pažangūs visuomenės sluoksniai.
        Palaukit, Feliksiukas atšliauš ir iki jūsų, ir padarys jus laimingus, pamatysit, reikia tik tikėtis ir laukti.

        Taip kalbėdamas Feliksas išliaužia iš scenos ir pasigirsta jo palaimingas šūksnis, štai ir miškas, mano išsvajotas miškas.


IV veiksmas

(1 scena)

        Įeina į sceną, taisydamasi suknią Marija. Plaukai susivėlę, šypsosi valiūkiškai, rankoje dalgis. Smagiai pasišvaisto su juo.

        Marija. Mano dalgis, vėl mano dalgis. Kaip gerai jausti rankose savo dalgį. Aš niekada negalvojau, kad dalgis gali duoti tiek daug energijos.
        Henrikas, kai mes mylėjomės visą laiką laikėsi įsikibęs į dalgį, ir koks buvo vyras, koks vyras, aš bijojau, kad ne užvirsčiau užsimiršusi ant to dalgio ir savo nelaimei paprašiau paleisti dalgį.
        Paleido ir tuoj užmigo, jokio vyriškumo, jokio karo, daugiau, užknarkė, kaip ir dauguma čia kariavusių, pas mane troboj. Girdit.

        Girdisi kaip knarkia Henrikas.

        Marija. Kaip kūdikis. Tiesa kūdikis taip neknarkia, bet vis tiek, nebėra noro kariauti, užkariauti, yra noras pailsėti.
        Visi kareiviai, kurie čia užeidavo palaukti ryto, kalbėdavo apie poilsį. Kažkodėl tai.
        Aš klausiau negi taip sunku yra žudyti?
        Visi sakė, kad ne, nesunku, nužudyti nesunku. Visi sakė, kad pavargsta būti gyvi. Gyvybę išsaugoti sunkiausias darbas esąs kare.
        Bet ar karas yra darbas?
        Darbas, sakė, ir pinigus moka, ir maitina, ir aprengia padoriai, taip, kad moterims patinka, ir priešas ne visai gerai mato.
        Karas karu, o pietūs pagal grafiką.
        Namuose ne visada laiku pavalgai, o čia beveik visada, o prieš rimtą ataką dar ir išgerti duoda, paskatina, namuose gi, tik dažniausiai po darbo gauni.
        Henrikas to nesakė, jis mylėjo mane, visą laiką mane mylėjo, kol nepaleido dalgio.

        Pažvelgusi į lovą, ir pamačiusi, kad nebėra Felikso, palingavo galvą, nusikvatojo.

        Marija. Jūs tik pažiūrėkit, iššliaužė, o sakė nusišikti be manęs negali. Bene būsiu išgelbėjusi gyvybę?
        Vyrai, vyrai, kareiviai, kareiviai, kada suaugsit, kada baigsite žaidimus?
        Mes motinos matyt kaltos, neauklėjam berniukų šeimai, auklėjam karui, nemušam jų kada jie vaikystėje žaidžia karą, leidžiam jiems žaisti, tai paskui ir negali nustoti.
        O reikėtų paimti kokį žabarą ir tokią pirtį užkurti, kad paskui bijotų ginklą visą gyvenimą į rankas paimti.
        Ir nebūtų jokio karo.

(2 scena)

        Įeina Henrikas, nebėra toks tvirtas, kaip buvo, kai su dalgiu rankoje.
       
        Henrikas (Marijai kalba). Ką čia auklėji, tą...

        Pasižiūri ir sustingsta veidas ir jo judesys.

        Henrikas. Paleidai... Tu paleidai bolševiką?
        Marija (ironiškai). Jeigu pamiršai, skubu priminti, kad aš jo nelaikiau prie sijono prisirišusi. Pats atšliaužė, pasišildė ir iššliaužė savais revoliucijos takais, kur buvęs.
        Henrikas. Ar seniai išėjo?
        Marija. Prasikrapštyk akis, iššliaužė.
        Henrikas. Tai aš jį pasivysiu, tada, duokš dalgį.
        Marija. Aha, duosiu, tik ženk žingsnį ir šliauši paskui.

        Henrikas bandė žengti, bet Marija grėsmingai užsimojo dalgiu.

        Marija (Grėsmingai). Pabandyk jeigu netiki.
        Henrikas. Tikiu. Bet Marija, tu už bolševiką užsistoji, tu prieš savą valdžią?
        Marija. Man jis visų pirma vyras, o kaip jis save pavadino, ne mano reikalas. O kaip tu kare vadiniesi, gal mažumietis koks?
        Henrikas. Savanoris aš.
        Marija. Ak savanoris tu. Aš sakau, kad tu kaip tas vokietukas, kur buvo irgi savanoris...
        Henrikas (Griežtai). Paprašyčiau, Marija, nemaišyti manęs su... su...
        Marija (Atvirai juokdamasi). ... Su kuo, pas abu tas pats mintyse, ginklas po ranka, svetima moteris po savim, va čia tai karas,  ar ne, galima ir savanoriu tada...
        Henrikas. Marija, juk tu pati...
        Marija. Žinoma, aš nusivilkau ir sijoną pati, ir tave kaip kūdikėlį pasiguldžiau, viską pati. O tu paklausei kodėl?
        Henrikas. Kodėl?
        Marija. Man karas nusibodo, ir jūs visi alkani, su stačiais ginklais, dalgiais, žaizdom, čia trinatės, kam?
        Henrikas. Kam?
        Marija. Tam. Visas jūsų karas tam. Kad galėtumėt nuo savų moterų, pas svetimas pabėgti va taip, ir kad tų moterų daugiau būtų, pasišaudot vieni kitus. Geras žaidimas.
        Henrikas. Nesąmonė...
        Marija. Tylėk, kaip tau ne gėda, vienišą moterį prievartauti?
        Henrikas. Bet Marija, juk tu pati, ant manęs...

        Marija kvatoja, už šonų susiėmusi.

        Marija. Ak, tau poza nepatiko? Tai žinok, vienas vokietukas išmokė, ir dar ne taip, gėda parodyti būtų. Tau nepatiko, kad aš viršuj buvau? Tai gal dabar bėk pas saviškius ir pasakyk, kad aš tave išprievartavau, pargriovusi?
        Henrikas. Aš pradedu įtarti, kad tas dalgis tikrai apsėstas.
        Marija. Žiūrėk tu man, aušta rytas, ir grįžta protas. O tu nepagalvojai, kad aš esu ragana, ką?
        Gyvenu miške jau penki šimtai metų, mintu kareiviais ir šiaip vienišais vyriais keliautojais?
        Į naktį po du suryju ir atrodau kaip jaunuolė.
        Netiki, eik į lauką, prie sienos rasi savo draugą bolševiką, kol tu miegojai aš jam visas smegenis su mediniu šaukštu iškabinau.
        Juk mes moterys jus vyrus nuo smegenų paimam.
        Henrikas (traukdamasis atastupas). Padėk dalgį, išprotėjusi moteriške.
        Marija. Aha sulauksi

        Marija grėsmingai užsimoja dalgiu ir Henrikas sprunka iš kambario ir scenos.

(3 scena)

        Marija numeta dalgį, ir lėtai, lėtai sėdasi ant grindų.
        Jos palaidi, ilgi plaukai gaubia jos veidą, rankos nusvyra tarp pražergtų kojų.
        Pečiai pradeda krūpčioti.
        Marija verkia.

        Marija (Pasikūkčiodma). Dieve, Dieve, kada tu leisi pailsėti man, nuodėmingai moteriai, kada tu pakiši savo nežemišką ranką, po mano skruostu ir pasakysi, gana Marija, gana to karo...
        Kada pasakysi gyvenk Marija, karas baigėsi, vyrai pavargo žaisti, pareis namo, kada...?
        Dieve, aš ir sriubos puodą užkaisčiau, kad tik pareitų vyrai ir baigtųsi karas...

        Už scenos, kažkur toli girdisi niūniuojantis Henrikas

        Henrikas. O rytoj ryte negyvas,
                        Ant žilos obels kabosiu.
                        Judins mano kūną vėjas,
                        Nei aš verksiu, nei raudosiu...



PABAIGA
2009-12-11 08:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-15 09:27
Sigitas Siudika
visur moteris virsuje. vaizdas ryškus, nesuvelta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-12 08:49
Pranas
Pabaiga šauniausia.
Norėčiau matyti ją scenoje... 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-11 13:39
Žilis _
Suma sumarum 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą