Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







III veiksmas

(1 scena)

        Plačiai atidarė duris Henrikas įeidamas į kambarį. Jo rankoje buvo dalgis. Henrikas šypsojosi visa burna. Jis net nekreipė dėmesio į čia stovinčią Mariją, nes jis jau buvo žmogus su ginklu, jis vėl pasijuto esąs kare, uodė savo virpančiom iš susijaudinimo šnervėm kraujo kvapą, visai kaip tai daro arklys uosdamas kokią nors kvapnią žolę. Jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs, ir tas pasikeitimas padarė didžiulį įspūdį Marijai, o Felikso ranka nuo to vaizdo suglebo ir atsikabino nuo lovos galo, nukrisdama tarsi mirusi.
        Dabar jis buvo itin panašus į romėnišką skulptūrą Mirštantis galas.

        Henrikas. Na, bolševike, ar aš nesu panašus į komunizmo šmėklą, klaidžiojančią po Europą?
        Įsivaizduok radau geriau negu tikėjausi, aštrus dalgis, kaip tik šienauti skirtas, pasiilgęs šieno dalgis, toks, jaučiu smagus, mosteli lengvai ir žolių galvos gula į pradalgę net nesupratusios, baisios metamorfozės, iš žolės į šieną.
        Feliksas (kimiu balsu). O tu žiūriu dalgio poetas esąs.
        Henrikas. Ne dalgio, šienavimo poetas aš esu. Aš gi buvau fronte, kur mes su tavim tada dar kartu, prieš vokiečius, prieš kaizerį, kur mušėmės, kulkosvaidininku. Šienaudavai aš tuos raguotus bestijas, kaip žolę, kol nesulysdavo jie atgal į savo murzinus apkasus, tie kurie spėdavo aišku parbėgti.
        O juk dalgis, tai irgi savotiškas kulkosvaidis, tik su juo guldoma žolė ir... (padarė pašaipę pauzę) spėk, kas dar?
        Marija (piktai, bet be didelio ryžto). Javai šienaujami, jei nežinai.
        Henrikas. O aš tavęs atrodo, Marija ir neklausiau.
        Marija. Mano troboje esi, prisiprašęs prieglobsčio...
        Henrikas. Marija, mes esame karo veiksmų zonoje.
        Marija. Kur čia tas karas?
        Henrikas. Ar nematai, kad aš esu ginkluotas?
        Feliksas. Tu daugiau panašus į mužiką nežinanti kur jo pieva.
        Henrikas. Užsičiaupk, be penkių minučių nabašnike ir pakentėk, tuoj aš tave palydėsiu į tą pievą. Į amžinąsias ganyklas, tokiems kaip tu, skirtas pragare.
        Marija. Tu pavogei mano dalgį, kareivi.
        Henrikas. Nepavogiau, o laikinai rekvizavau, karo reikmėms. Po karo valstybė tau atlygins nuostolius, jeigu, va nuo to bolševiko kraujo, tavo dalgis surūdys ir bus netinkamas naudoti.
        Marija. Nėra mano troboj jokio karo, jokių zonų, išskyrus du pamišėlius ir vieną tuoj išsikraustyti bebaigiančią moteriškę.
        Henrikas. Čia nebus jokio karo, tavo troboje.
        Tas šliužas, tas parsidavėlis, tuoj šliauš į lauką, toliau nuo tavo trobos, aš jį palydėsiu ton paskutinėn, šliaužiančion kelionėn, gražinsiu tau dalgį ir trauksiu pas saviškius.
        Sulaukęs ryto.
        Marija. Ar tu gali pasigailėti jo? Juk jis sužeistas, gal iš viso neišgyvens iki to ryto, gal jam gangrena prasidėjusi?
        Henrikas. O tu Marija galvoji, jo sėbrai manęs būtų pasigailėję? Jie mane ruošėsi pakarti, ant obels šakos.
        Marija, aš sėdėjau daržinėj uždarytas, naktį, laukiau ryto, kada mane turėjo jo bolševikiški sėbrai pakarti. Nors pagal karo įstatymus negalima to daryti su belaisviais.
        Man buvo taip graudu, Marija. Man tekėjo ašaros iš akių, ne dėl to, kad bijojau, bet dėl absurdo. Visą karą nuėjau nesužeistas, visą laiką sekėsi, net į nelaisvę pas vokiečius buvau pakliuvęs, bet ir ten manęs niekas nesiruošė karti, pabėgau, o čia, sava kalba kalbantys, vijo virvę mano kaklui.
        Aš verkiau, o viduj kažkoks nepažįstamas balsas dainavo:

        O rytoj ryte negyvas,
        Ant žilos obels kabosiu,
        Judins mano kūną vėjas,
        Nei aš verksiu, nei raudosiu.

        Ant žilos obels kabosiu,
        Obuolių neparagavęs.
        Judins mano kūną vėjas,
        Liksiu tau nepadainavęs.

        Ir tavęs nepamylėjęs,
        Ant žilos obels kabosiu.
        Judins mano kūną vėjas,
        Nei aš verksiu, nei raudosiu.

        Ir ta daina man sukosi liūdnai, tarsi kokia lopšinė migdė, tik užmigau ne aš, o mano sargybinis, tai aš atrišau daržinės duris ir pasileidau bėgti.
        Kažkas pajuto, pradėjo šaudyti, va, pirmą kartą ir sužeidė.
        Marija. Daina graži, liūdna tokia.
        Henrikas (melancholiškai nusiteikęs). Nežinau, gal čia koks romansas, kur girdėtas, bet jis išgelbėjo mane. Jis išgelbėjo nuo mirties, mane, ir dabar man jis visą laiką skamba ausyse, ir aš žinau, kad kol aš nenudėsiu štai šito, tol man skambės ta daina.
        Aš turiu atsikratyti ta daina, ir tuo va, bolševiku, antraip išprotėsiu.

        Vėl melancholiškai, graudžiai, tyliu, apmaudžiu balsu, kalbėjo.

        O tu Marija, galvoji karas linksmas yra? Manai mes keturis metus kariavom ir žinojom už ką kariaujam? Bolševikai mums išūžė ausis, kad mes kariaujam dėl turtuolių, beje jie čia buvo teisūs. Mes ir be bolševikų žinojom, kad karas yra toks beviltiškas būdas spręsti problemas, apie kurias mums sakė karininkai, kurie beje, irgi negalėjo atsakyti, kodėl vokiečiai yra priešai.
        Aš buvau įsitikinęs, kad karas yra tradicija, ir jos reikia laikytis
        Man atrodydavo, kad mes su jais kariaujam tik dėl to, kad greičiau tai baigtųsi. Galvojom, greičiau baigsim, greičiau eisim namo.
        Aš galvojau, kad visi kareiviai visada taip ir kariaudavo, kad greičiau nugalėti varžovą ir namo, kitaip juk ir būti negalėjo, kam tada eiti atakon? Sėdėk apkase, išsikasęs giliausią žeminę ir viskas.
        Mes mirkom apkasų purve, o karo pramoninkai ir jų aplinka kraustėsi iš proto nuo pinigų pertekliaus.
        Bet tas karas ne toks.
        Tas karas yra už tai, kad mums nereikėtų svetimiems vergauti daugiau, kad mes patys tvarkytumėmės, supranti. Nors aš ir pats nesuprantu, ką čia mes tvarkysim patys, bet jeigu visi sako, kad bus geriau, tai ir bus geriau.
        Ir tas karas galų gale bus mūsų naujos valstybės tradicija, kurios reikės vienokia ar kitokia forma laikytis.
        Juk karas mūsų civilizacijos ir visų žemės gyventojų tradicija.
        Marija. Nesuprantu aš, juk tik tamsi kaimo boba, bet kaip tu gražiai kalbi, kai pas tave tas nelaimingas dalgis rankoje. Tu kalbi, kaip mūsų kunigėlis per pamokslą sekmadienį.
        Aš tavęs galėčiau klausyti ir klausyti.
        Henrikas. Marija, dalgis nėra nelaimingas, tu neteisi, dalgis yra laimingiausias pasaulyje dalgis, nes jis bus dalgis, kuris užmušė bolševiką, o tu žinok nedaug tokių dalgių bus, pasitarnavusių nepriklausomybei, kaip šitas.
        Tavo dalgis bus kaip muziejaus relikvija, į jį ateis pažiūrėti žmonės per nepriklausomybės paminėjimo šventes, įvairius jubiliejus.
        Tu pamatysi kaip mes gyvensim, tada, pamatysi, kad neatpažinsi pati savęs, pati savęs neatpažinsi, supranti, Marija.
        Feliksas. Jis gi bešikdamas išprotėjo, žmonės, kas bus kai tokie valdys kraštą?
        Henrikas. Jūs tik pažiūrėkit šitas iškamša, dar drįsta tokiu atsakingu momentu kažką kalbėti, kada čia yra numatoma mūsų Lietuvos ateitis, jis kalba apie išprotėjimą.
        Užsičiaupk tu praeities šmėkla...
        Feliksas. Bolševikai ateitis, buržujai praeitis.
        Marija (Feliksui). O tu vėl išdrąsėjai?
        Feliksas. Ar aš turiu alternatyvą? Tuoj abu dainuodami tą pakaruoklių dainą mane nudaigosit, o jeigu mirt, tai aš neverksiu, kaip, kad tas pamišėlis pasakoja, kuris pasakoja, kaip buržujai ir ponai gyvens, spardydama jo kvailą užpakalį.

        Marija, tarsi pažadinta Felikso kalbos trenkia savo kibirą ne kibirą į grindis.

(2 scena)

        Ryžtingai žengia prie į dalgį įsikibusio ir niūniuojančio Henriko.
        Marija. Gana karo, atiduok mano dalgį. Nereikia man jį garsinti, nei per būsimas šventes, nei per Žolines. Aš noriu kad mano dalgis, būtų tik žolėms ir duonai guldyti, o ne galvoms, kad ir kokios jos būtų tuščios ar pustuštės.
        Henrikas (ryžtingai irgi, nes jis neatpažįstamai pasikeitęs). Stok! Ar tu, Marija, visai išprotėjai?!
       
        Marija sustingsta, sustabdyta ryžtingo Henriko balso, ji suvokia, kad išėjęs ir grįžęs Henrikas yra du skirtingi, ir jeigu iš ano buvo galima pasijuokti, pasišaipyti, šis Henrikas jau yra toks, kaip ir visi kiti kareiviai, kurie čia vaikščiojo, per jos gyvenimą.
        Šitas Henrikas, jau buvo pats karas, jo buvo galima tik klausyti.

        Henrikas (pamatęs, kad įtikino Mariją, nebejuokauti su juo, ramesniu balsu, trinktelėjo dalgio kotu į grindis). Taip jau geriau, aš nepakęsiu jokio nepaklusnumo, mes esam ties fronto linija, todėl galioja karo lauko įstatymai, bet koks nepaklusnumas baudžiamas mirties bausme.
        Marija. Ar tu prisiimsi mirtiną nuodėmę ant savęs?
        Henrikas. Dabar yra karas, mes atleisti nuo visų tokių nuodėmių, nuo dekalogo. Mus prieš mūšį kapelionai laimina šventam žudymo aktui.
        Štai ką reiškia karas, kaip tradicija.
        Marija. Tai tu irgi toks, kaip tie visi, kurie čia lakstė ir žaidė su manim karą?
        Henrikas . Toks, o koks kitoks dar gali būti karas? Tokia tradicija, supranti?

        Marija žegnojasi ir kalba maldą.

        Henrikas. Jis bedievis, už jį net melstis nėra prasmės, jo dievas yra šviesus rytojus, kuris jam nebeišauš.

        Feliksas stebi visą šią sceną, žmogaus susitaikiusio su likimu veidu, niekaip nereaguodamas į tas kalbas.
        Jis visas abejingas.

        Feliksas (Marijai). Nesimelsk tu už mane, Henrikas teisus, aš seniai praradau tikėjimą Dievu. Tuo mūsų geruoju Dievuliu, apie kurį tiek daug nepavargdamas pasakojo močiutė, mokydama mane maldų, ir skaityti iš savo kantiškos. Kada tas buvo, kada tas buvo?
        Taip aš tikėjau, lankiau bažnyčią, dainavau bažnytiniam chore, netgi. Aš galvojau, kad kuo daugiau melsiuos, tuo labiau žemėj geriau bus visiems, nes gerasis mūsų Dievulis viską mato, viską supranta, ir jis išklausys mane.
        Neišklausė.
        Metė į karą, kur aš kas dieną žudžiau. Turiu pasakyti, kad žudžiau be gailesčio, nes žinojau žmogaus su šautuvu maldelę: jeigu ne aš tave, tai tu mane.
        Nemaldauk Henriko, nes aš lygiai taip pat pasielgčiau su juo, jeigu turėčiau abi sveikas kojas ir galėčiau pats nueiti už tvarto.
        O ką aš dabar galiu pats, tik prisišikti į kelnes, jeigu tu laiku nespėsi, visos mano galios čia ir baigiasi.
        Toks aš revoliucijai niekuo padėti negaliu.

        Pasakęs nuleidžia galvą ir dabar jau tikrai panašus į mirštantį galą.

2009-12-09 13:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-15 09:31
Sigitas Siudika
reikšminga neapykanta
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-10 15:18
Pranas
Daug ką girdžiu ir iš " Užduoties", bet kitaip  turbūt ir būti negali. Kalba karas, o kur ir su kuo jis bekalbėtų, kalba savo kalba.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą