Rudenžiemio lietus

veidai mūs ištęžta lijant pilkam
rudenžiemio lietui, ir sąmonės,
skęstančios kasdienybėj,
nebesugeba pastebėti kitų nei savęs.

renku duženas iš praėjusių pavasarių,
džiaugsmų, ir bent akimirkai galiu
išnykt iš dabarties, kol dar viena
pažliugusi priemiesčio gaida pakvies

į tą nelemtą purvo ir lietaus paradą,
savim pačiu nusibodėjusio ir rūškano lietaus
ir subjaurotų daugybės jo veidų,
kuriems net vypsnio nesiseka išspaust.

tad, kol nelemta mums užmigt žiemos
miegu giliu, ir saulė paslėpta toli,
aš atsimerkusi sapnuoti tegaliu

nugrimzdusius į laiko gelmę
sáulėtus, banguojančius peizãžus.
o šiandien čia vien balos, vien lietus.