Rašyk
Eilės (72261)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10356)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Capre diem (Skink dieną)

Tik Dievas ir težino kas paslėpta tuose silpnuose ir apgirtusiose širdyse. 
                                              o o o
Kiekvienas darinys, yra kažko padarinys. Taip mus Dievas mokė iš viso savo gerumo ir nuoširdumo.



Gegužės paskutinį vakarą aš jai į saują įbrukau penkis šimtus litų.
- Viskas bus gerai. – Ji net negalėjo pažiūrėti į mane. Saujoje laikė suspaudusi mano pirštus. Per delną bėgo šalti lietaus lašai, bet jos ranka buvo dar šaltesnė.
- Ar man eiti kartu? – Nedrąsiai, bet ryžtingai paklausiau.
- Ne aš pati susitvarkysiu. – Jos veidas buvo sukaustytas siaubingo nerimo ir baimės.
Ji jau norėjo eiti kai palaido mano pirštus, bet aš ją sučiupau už riešo ir patraukiau link savęs. Jos kairys petys atsimušė į mano krutinę. Apsivijau jos šaltą kūną abiem rankom ir prispaudžiau savo kaktą prie jos smilkinio. Jos plaukai dvokė taip pat, kaip ir sulyto šuns kailis.
- Viskas bus gerai, juk aš ne pirmoji šiam pasauly kuri taip daro. Išgyvensiu, mes visos po to išgyvenam.
- Sėkmės. – Nežinau kodėl taip pasakiau, bet tada ją paleidau.
Tokiem dalykam nereikia sėkmės, kaip tik nesėkmės ir prireikė, kad tai nutiktų.
- Aš tau paskambinsiu... – Ji dar kartą atsigręžė ir pažiūrėjo į manę, tarsi paskutinį kartą.
Mano apatinis žandikaulis virpėjo ne nuo šalčio ar baimės, bet nuo įniršio.
Buvo pusią šešių ryto. Stovėjau su išskleistu sau virš galvos, ryškai žalios spalvos skėčiu ir norėjau pulti ant kelių į priešais mane plytinčią balą. Kristi veidų į ją ir panardinus veidą į vandenį šaukti iš visų jėgų, tam kad vanduo sugertų visą mano įsiūti ir apmaudą. Bet negalėjau to padaryti, nes viskas ką įstengiau padaryti tai stovėti ir stebėti, kaip ji su rausvu skėčiu tolsta nuo manęs.
Kai jau atsikvošėjau, susivokiau, kad mes taip buvome susitaria. Vėliau viskas atrodė, kaip sapnas. Parėjau namo skėti palikau išskleista koridoriuje. Mano drabužiai dvokė, kaip šlapes šuns kailis. Nusirengiau ir įlindau į dušo kabiną. Duše prastovėjau beveik pusvalandi, nieko nedariau stovėjau ir žiūrėjau į vieną tašką, uždėjau ranka sau ant pilvo ir pagalvojau, jai tikriausiai skaudės. Tarsi kas pjautų.
Apie vienuolikta valanda ji man parašė žinutę:
„Viskas gerai, operacija pavyko, biški skaudėjo, bet dabar viskas gerai. “
Perskaičiau ir mintyse įsivaizdavau jos kuklią šypsenėlę, nerūpestingą ir labai kaltą, susigėdusią. Na va, aš tai padariau . Galėjau mintyse girdėti jos palengvėjimo atodūsį. Štai ir viskas.
Vis dėl to, pora dienu nesimatėm, ji man parašydavo kaip jaučiasi. Visada rašydavo tą pati. „Man viskas gerai, sveikstu. “
Pagaliau įkalbėjau ją susitikti mano namuose. Ji buvo šiek tiek išbalusi ir pavargusi.
- Negali miegoti? – Paklausiau. – Skauda?
- Ne.
Ir šia akimirka supratau, kad nors ji ir išgyveno, kažkas joje vis dėl to iš tikro numirė. Ji atrodė kitokia. Ne nuo nuovargio, kiek nuo kitokių dalykų, kurie ją kankino.
- Ar nori išgerti?
Ji linktelėjo galvą. Gėrėm brendį, ji beperstojo verkė, bet tylėjo. Aš ir tylėjau, tik verkti buvo velniškai sunku, todėl stengiausi kuo daugiau ir kuo greičiau išgerti.
Kodėl mes nesikalbėjom, nejaugi nebuvo apie ką? Dar gegužės pradžioje mes sėdėjom šitam pačiam kambary, gėrėm tos pačios rūšies brendį „Macieira Royal“. Kalbėjomės apie visokius niekus, šiaip blevyzgojom.
- Žinai, man atrodo mes visai neturim svajonių? – Liūdnai jai pasakiau, o ji man nusišypsojo ir pamerkė akį.
- Ne viskas pabaiga, kas į pabaigą panašu.
- Capre diem, - kilstelėjau taurelę į jos sveikatą.
- Tai kažkas apie kilimus? – Ji nusijuokė ir aš prapliupau juokais.
- Kodėl apie kilimus?
- Carpet... – Ji šyptelėjo.
- Tikrai, kad apie kilimus...
Bet šį kartą, kai reikėjo atsisveikinti, mes tarpduryje stovėjom apsikabinę ilgai, gal aštuonias minutes. Ji vis dar verkė. Net ir septynios sekundės butų atrodžiusios, kaip visa amžinybė. Aš taip norėjau paguosti, nuraminti ir apsaugoti, bet ji niekaip negalėjo nurimti ir kažin ar kada galės. Man to nesužinoti, man to nepatirti, nepajusti, kaip skauda.
Nesusirašinėjo beveik visa savaite, aš vis galvojau, kad jai viskas gerai ir ji turi nusiraminti, tada mes galėsim vėl pasimatyti. Nežinojau ar galėsim bendrauti kaip ankščiau, nes mes turėjom paslaptį, kuri mus atitolino. Aš žinojau, ką ji padarė ir ji žinojo, kad aš ją paskatinau, tai padaryti.
- Arba taip, arba taip. Bet kokiu atveju, gyvenimas nebebus toks kaip buvo. – Tada tai pasakiau griežtai ir piktai. Ji net kruptelėjo. Ji suprato, kad kiekvienas padarinys turi pasekmes.
Gręžiotis atgal jau buvo per vėlu, kas padaryta, tas padaryta, dabar reikia klaidas taisyti. Todėl aš jai ir daviau tuos penkis šimtus litų, kad ji susitvarkytų su pasekmėmis. Į sauja įbrukau penkias šimtines.
Netikėtai šeštadienio vakarą gavau iš jos žinute.
„Noriu tau gražinti pinigus susitinkam prie garažų 11“
Man net suskaudo pilvo apačia, kai perskaičiau tą žinutę.
Kodėl taip šaltai?
Stovėjau prie metalinių garažų ant įvažiavimo į krovinių depus. Norėjau parūkyti, bet ir nenorėjau, nes beperstojo pykino. Žarnos vartėsi pilve tarsi gyvos, stumdė skrandį aukštyn, žemyn. Pamačiau atvažiuojant mašiną, jos priekinės lempos apšvietė mane, aš sustingau. Tikėjausi, kad ji ateis pėsčiom. O gal tai ne ji? Nors tai galėjo būti Karolio mašina, ji kartais su ja važinėja. Man pasidarė neramu. Ji nenori su manim susitikti, ji nori atiduoti pinigus, o tada pabėgti. Jai tikrai labai skaudu. Mašina lėtai privažiavo prie manęs duobėtu žvyrkeliu, sustojo. Šviesos švietė į manę. Man darėsi neramu, čia buvo per daug nuošali vieta ir susidurti su kažkokiu prašalaičio tokioje vietoje, tokiu laiku, galėjo būti labai pavojinga. Bet aš ne dėl savęs nerimavau, o kas jai ją kas nuskriaus. Kai mašinos durelės atsidarė ir kažkas išlipo aš negalėjau įžiūrėti net silueto. Supratau, kad mane norima tyčia apakinti, kad aš nežinočiau kas tas su kurio susidūriau akis į akį tokioje vietoje ir tokiu laiku. Tas kažkas stovėjo, tylėjo ir žiūrėjo į manę, aš ir tylėjau. Mašinoje pasigirdo kažkoks duslus dunksėjimas. Tas kažkas žengė kelis žingsnius į kaire ir uždarė dureles. Staiga mostelėjo ranka ir kažkas nukrito man po kojom. Tai buvo atsekta piniginė iš jos prasekto skyrelio kyšojo kelios šimtinės. Pasilenkiau ir pakėliau piniginę. Tai buvo Donatos piniginė, atpažinau ją iš kairės pinigines skyrelio kišenėlėje įkištos Karolio pasinės nuotraukos. Pakėliau galvą, bet siluetas vis dar buvo neatpažįstamai keistas. Piniginėje buvo įdėtos penkios šimtinės. Jaučiau tik apmaudą ir pykti. Kodėl taip, kodėl ji taip elgiasi sunkiai galėjau suvokti. Tada vėl siluetas į mane kažką metė. Tas nedidelis daiktas atsitrenkė man į krutinę ir atšokęs nukrito man po kojom. Tai buvo Donatos mobilus. Pakėliau jį nuo žemės. Žalsvai šviečiančiame ekrane perskaičiau.
„Gelbėk, Karolis sužinojo... “
Ta akimirka, kai suvokiau man sustojo laikas ir visas įniršis virto į pliką baimę. Nuo automobilio traukiausi į tamsą.
- Jus... – Staiga pasigirdo iš tamsos. Juodasis siluetas pagaliau prabilo.
Aš kruptelėjau. Vėl pasigirdo iš automobilio tas vangus dunksėjimas, aš kruptelėjau.
Karolis, Karolis...
Suvokiau kad tai padėtis be išeities, pagaliau buvo prieitas liepto galas.
- Jus žudikės. – Jis pasiėmė kažką iš mašinos ir atėjęs atsistojo priešais mašiną. Jo siluetas buvo vis dar toks pats neaiškus, bet dešinėje rankoje jis laikė sidabro spalvos šviesą atspindinti pailgą daiktą. Man užėmė kvapą, kai supratau ką jis laikė ir kas bus toliau. Galėjau bėgti, bet supratau, kad nebūtų kur, jis lengvai būtų mane pavijas. Jokio baisesnio jausmo gyvenime nesu patyrusi.
- Tu jai davei pinigų, kad ji užmuštų mano vaiką? – Jo balsas virpėjo, gal būt jis verkė, nes jis buvo užkimęs ir drebėjo. – Dabar aš jus užmuštų, abi.
Aš spėjau tik įkvėpti, abiem rankom užsidengiau galvą. Jis lazda trenkė man per blauzdas. Iš skausmo, net suspengė ausyse ir akimirka negirdėjau net savo riksmo. Kūnas suglebo ir susmuko aš gulėjau baloje. Priėjęs jis man apvertė ant nugaros vanduo apsėmė mano ausis ir pasidarė tylų, girdėjau tik kaip smarkiai plaka mano širdis. Jo balsas girdėjosi kaip kažkoks tolimas duslus griausmas, kuris nuolat širdyje atsikartojo“
„Ką mes padarėm? Ką mes padarėm tam vargšeliui... “
- Užmušiu, užmušiu!
Jis mane sučiupo už drabužiu ties krūtine ir kilstelėjęs į viršų, pradėjo mane vilkti link mašinos. Priešintis net nemėginau, rodės kad visą kūną kažkas suparalyžiavo, ar tai siaubas, ar tai kaltė. Abiem rankom įsikibau į jo riešus. Nutempęs iki mašinos galo mane tėškė į žemę, aš net neciptelėjau. Tas vangus dunksėjimas sklido iš mašinos. Man skruostais ritosi ašaros, suvokiau, kad aš inkščiu, nes man ne tik baisu, bet ir begalo gaila, kad viskas taip pasisuko, kad čia jau galas. Kažkurias sekundes daly dar spėjau pagalvoti pažiūrėjusi į Karolio veidą: „Kokios spalvos jo akys. “ Jo veide nebesimatė pykčio tik skausmas, jam nuo nosies nusiritę keli lašai nukrito man ant kaktos. Jis atidarė mašinos bagažinę ir kilstelėjęs mane persvėrė per jos kraštą. Ir čia stojo amžinoji tylos ir tiesos akimirka. Aš priešais save išvydau Donatą, jos veidas buvo neatpažįstamas, bet žvilgsnis tiesiog šaukte iššaukė visą sielos skausmą. Ji buvo taip smarkiai sumušta, kad po ištinimais, mėlynėm ir prakirtimais nieko nesimatė žmogiško. Ji galėjo būti atmerkusi tik kaire akį, gal būt dešiniosios jau ir nebebuvo, sunku buvo suprasti. Ji žvelgė į mane taip lyg viskas butų visiškai nesvarbu, ji negalėjo patikėti, kad aš įkliuvau. Nežinau kodėl, bet aš jai nusišypsojau. Gal mums nebus taip baisu, jei mes busim kartu. Jis mane stumtelėjo ir aš užkritau ant jos. Mudviejų skruostai susilietė. Maniškis buvo šlapes ir šaltas, jos karštas ir kruvinas. Aš ją abiem rankom apkabinau ir prispaudžiau prie savęs. Jis uždarė bagažinę.
- Viskas bus gerai, mes sutvarkysim. Mes išgyvensim.
Ta akimirka nesivokiau, bet tai buvo paskutinai žodžiai kuriuos ji girdėjo. Tikriausiai dėl smarkių sumušimų truko jos blužnis ar kepenis. Jai prasidėjo vidinis kraujavimas ir ji lėtai ir skausmingai merdėjo mano glėby. Po kiek laiko jos pulsas buvo neužčiuopiamas. Stipriai ją spaudžiau prie savęs ir bučiavau jos katą. Jos plaukai kvepėjo vaisiais. Kai pradėjau suvokti, kad ji daugiau nebekenčia man truputi pasidarė ramiau. Kai mašina pagaliau sustojo aš nepagalvojau, kad man reikia plano kaip pasprukti. Jis atidarė bagažinę ir mane iš jos ištraukė, tada ištraukė ir jos kūną. Aš negalėjau net atsistoti, mano abi kojos buvo sulaužytos, bandžiau šliaužti, bet žinojau, kad tai kvaila. Galėjau melstis, bet negalėjau prisiminti daugiau nei dviejų žodžiu iš maldos.
- Tėve mūsų... Tėve mūsų... Tėve mūsų...
Jis pakėlė jos smukutį kūnelį nuo žemės ir kažkur nešė. Supratau, kad mes esame kažkokioje nuošalioje vietoje, todėl pagalbos šauktis buvo beviltiška. Jis kažką kalbėjo, šaukė, verkė, keikė. Tada atsisveikino ir pasigirdo vandens pliaukštelėjimas, labai tolimas. Suvokusi, kad jis ją numetė nuo tilto, ėmiau klykti iš siaubo. Bandžiau pasprukti, bet jis pribėgęs prie manęs čiupo už drabužių ir nuvilkęs iki tilto krašto mane kilstelėjo ir prieš pastūmęs per tilto kraštą pažvelgė man į akis. Aš maniau tvirtai įsikibusi į jį, bet kai jis pasakė:
- Mirk kale...
Mano pirštai nepakankamai tvirtai buvo sugriebia jo striukės skvernus ir aš pasijutau lengva ir buvo sunku suprasti ar aš krentu ar kylu, jausmas buvo kažkoks beprasmiškas. O bijoti neužteko laiko. Kai smarkiai įkvėpiau mano kūnas atsimušė į kietą kaip žemė vandens paviršiu, skaudėjo trumpai, bet labai įsimintinai. Tarsi pats stipriausias smūgis į visą kūną, panirau nejausdama jau jokio skausmo tik palengvėjimą, kad viskas taip greit baigėsi ir nuo šiol bus viskas amžinai ramu.
Suklydau.
2009-12-07 22:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-05 00:08
BAIBA
siaubiaakas, net keista, perskaičiau perlipdama per klaidas iki galo. Gan netikėta...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-02 22:35
Eemvilkė
Pritariu Varnai - perskaičiau vienu ypu.Vertinimas nesvarbu, klaidos ištaisomas, o pasakojimas toks - be skrupulų - man tiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-02 21:17
varna
klaidas nurašom į šiukšlių dėžę, galbūt todėl čia šis kūrinys?; tai labai paveikus, įtraukiantis pasakojimas, kaip žiauraus filmo epizodas, daug dinamikos, įtikinamai piešiami veikėjų charakteriai, norisi tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-18 23:10
Artur Wilkat
Žiauru, žiauru. Intriga ir siužetas yra, bet techninis atlikimas labai blogas. O būtent jo ir trūksta, kad kūrinys gyvuotų.
Gal vis dėlto laikas suprasti, kad tie patys žodžiai ar asmenvardžiai tame ppačiame, kaip ir kitame skinyje negali būti naudojami.
Idėja puiki, dirbk su stilistika:(
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 12:46
Avoir
Kitus kritikuoji įtikinančiai ir negailestingai. Atsivertęs tavo rašliavą net aiktelėjau: tai baisu. Ir ne vien dėl klaidų. Teksto kokybė tiesiog liūdna.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-13 17:39
Damastas
Butu labai smalsu pazet, kas gi cia pripiso, atsiprasant, tuos keturis kuolus?
Neziurint i visas klaidas ir sakinio daryba, vertinciau geriau nei vidutiniskai, ir grieciausiai geriau, nei vertinu paciu kuolintoju darbus.

Rasykit. Man buvo visai idomu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-07 21:36
Boruzes
Kaip keista skaityti, mintys kaip ir sutvarkytos... o is kur tos klaidos?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-08 09:18
Varinė Lapė
Siaubingai daug klaidų.

Kaip žmogus sulaužytom kojom gali bandyt sprukt? Intriga pabaigoje yra, bet siaubas neperteiktas... Klaidų kiekis tiesiog neįtikėtinas...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą