Akys (Full)

... Kruvini kareivių lavonai buvo išmėtyti po visą stovyklą. Nors reporteriai nebuvo prileisti prie skerdynių vietos, bet virš jos praskrendantis fotografuojantis palydovas, mūsų užsakymu spėjo padaryti 300 įvairios raiškos ir įvairių rakursų nuotraukų... ...iš nuotraukų matyti, kad vyrai yra kažko sukandžioti... ant vienos palapinių - krauju nupieštas kažkoks, neiššifruotas majų hieroglifas... ...jie patys atrodo išdžiuvę, išblyškę, bei perkreipti kančios... Kas tai - nežinomas žvėris, Irako partizanų pasityčiojimas iš JAV, ar dykumoje siautėjantis vampyras...
Ir vėl... Dar vienas lavonas. Kapralas Simkinsas atsargiai, melsdamas Dievo ir visų šventųjų, kad tai nebūtų vėl... Velnias... Ir šį kartą ant kaklo žiojėjo dvi kruvinos skylutės.
- Teks nešti lavoną į med. punktą, pulkininke, bet nemanau, kad po skrodimo pamatysim kažką naujo...
- O kam to reikia, palaidokim merginą ir viskas. Vistiek iš to jokios nauduos nebus.
- Na, protokolas, yra protokolas. Radom negyvelį, mirusį ne per karinius veiksmus, išskrodėm, skrodimą aprašėm, lavoną palaidojom ir viską užmiršom...
- Leisi, Vilsonai - neškit savo raumeningas subines čia.
Dviems raumeningiems jūrų pėstininkams keliant merginą ant neštuvų, Simkinsui vėl iš atminties iškilo vaizdai, seniai jau pamiršti ir nepageidaujami Deivo mintyse. Tas pats kaltinantis, nesuprantantis žvilgsnis... Kaip ir Loros, kai po to nelaimingo atsitikimo ją gaivino, greitosios pagalbos automobilyje, prieš jai...
- Simkinsai, baik svajot ir eik mėsinėt tos čiurbanės.
- Na, pulkininke Smitai jūs visada buvo žodžio meistras.
- Dar pašnekėk, tai tave be karo tribunolo kaip šunį sušaudysiu.
Jau ketvirtą kartą kartą Simkinsui tenka skrosti med. punkte ir ketvirtą kartą yra aiški mirties priežastis, bet ne jos aplinkybės. Kas tai, žvėris, kažkoks manjakas...
- Vampyras...
- Užsičiaupk!
Ir vėl tas pašaipus, pesimistiškasis, ir šaltos logikos pagimdytas balsas. Jo Simkinsas labiausiai nekentė ir bijojo. O po Loros žūties tas nelemtas balsas dar labiau sustiprėjo. Jis pasidarė kaip rakštis subinėj, diena iš dienos Simkinsas kankinasi girdėdamas, kiekvienos minties prieštaravimą ar kritikavimą. Kartais jis bijo, kad tas balsas visiškai užtemdis jo protą ir Simkinsas baiks savo dienas apsiseilėjęs, vienišas ir durnas, beprotnamyje. Bet kai tik tas balsas pradės imti viršų, Simkinsas tam reikalui turi revolverį su viena vienintele kulka... 
Šimtai peržiūrėtų nuotraukų, tūkstančiai konsultacijų su specialistais ir milijonai hipotezių, bet pslaptis vis dar lieka paslaptimi...
Simkinsas jau pavargo spelioti ir fiziškai ir protiškai. Akių vokai tarsi galingo gravitacinio lauko traukiami sulipo ir tik titaniškomis pastangomis juos pavyko atplėšti. Deivas jau norėjo eiti į savo palapinę, kai išgirdo riksmą...
Visa stovykla sukruto kaip skruzdelės padegtame skruzdelyne. Bet tiktai vienas Deivas stovėjo, kaip įkaltas. Simkinsas nesuprato, kodėl jis negalėjo pajudėti. Gal tai buvo nuovargis, gal -šokas, o gal...
- ...Baimė?...
- Užsičiaupk, arba nutyldisiu tave amžiams.
- Bet juk tu bijai.
- Aš nebijau.
- Tai ko čia stovi išsižiojęs?..
- Aš tiesiog pavargęs.
- Juk tu pats save apgaudinėji. Tu bijai vėl pamatyti aukos akis.
Deivas stipriai sukando dantis ir tvirtai suspaudė rankas į kumščius.
- O taip, po Loros mirties tu nebegali žiūrėti į negyvelius. Ar ne taip? Simkinsai, atsiliepk! Simkinsai, Simkinsai, Simkinsai!..
- Simkinsai! Baik miegot!
Pulkininko balsas, Deivui, buvo tarsi kibiras šalto vandens.
- Atleiskit, aš...
- Leisi, Vilsonai. Baikit ten laižytis ir įjunkit prožektorius, nes čia tamsu, kaip Sadamo prostatoj. O tu, griebk M4 ir eik nabašniko ieškot. Man reikia penkių savanorių, kurie palydėtų mūsų gerąjį daktarą į įvykio vietą.
Džipui sustojus, visi išlipo ir užsidegę žibintuvelius - pradėjo šukuoti dykumą. Visi penki kariai buvo įsitempę ir pasirengę bet kurią akimirką papuošti skylėm visą, kas juda ir nejuda.
- Kas tai?
- Panašu į aimanas.
- Jos sklinda iš ana ten.
- Pirmyn vyrai!
Deivas jau nebeprisimena, kaip jis su kitais nusigavo prie kopos iš už korios sklido aimanos, bet tai, ką jis už jos pamatė, Simkinsas nepamirš visą savo gyvenimą...
Žibintuvėliams apšvietus tamsų, neaiškų siluetą, visi pamatė lietuvių padalinio LITCON snaiperę –Saulę, kuriai iš kaklo kažkoks neaiškus padaras gėrė kraują. Iš jos išblyškusios odos, jos tuštėjančių akių ir jos visiškai atsipalaidavosio kūno, Deivas suprato, kad jos jau neįmanoma išgelbėti. Saulei beliko tik aimanuoti ir... ...Numirti... 
- Vampyras, tyliai sušnabždėjo pašaipusis balsas.
Visi stovėjo nustėrę. Po kelių akimirkų kažkas iš komandos suriko – „Mirtis kraujasiurbiui“ – ir paleido visą seriją šuvių į keistąjį gyvį.
- Kur jis dingo?
- Gal Semas jį užvertė?
- O kur tada lavonas?
- Štai jis - šaudykit, šaudykit!.. Aaaaaaa!...
Vienas po kito gęso žibintuvėliai, vienas po kito tilo vyrų riksmai ir viena po kitos rimo automatų salvės. Kol galiausisai, kapralas Simkinsas liko stovėti vienas. Jis bandė įsiklausyti, įsižiūrėti, švietė žbintuvėliu tai šen, tai ten, bet viskas – bergždžiai... Tik staiga, kažkas prišoko prie Deivo, jį nuginklavo ir atėmė iš jo žibintuvėlį.
- O dabar tau – šakės,- vėl įsterpė tas pats balsas.
Simkinsas matė tik dvi raudonas akis ir kruvinas iltis. Jis jautė šaltį ir lavonienos kvapą, sklindantį nuo to padaro. Ir nors Deivas stovėjo per žingsnį nuo mirties, jis vistiek nejautė nė menkiausios baimės. Jis jautė kažką kito –nuostabą, šoką o gal... Ne... Tai – džiaugsmas.
- Džiaugsmas?!
- Taip, tu džiaugiesi. Tu džiaugiesi, nes pagaliau tu išsilaisvinsi. Išsilaisvinsi nuo karo, nuo baimės, nuo... ...Manęs...
- Tylėk, aš nejaučiu džiaugsmo, aš bijau, juk aš stovio per žingsnį nuo padaro, kuris tuoj mane sudraskys.
- Ką tu bandai apgauti? Juk aš esu tu, aš esu tavo logika. Aš žinau, ką tu mąstai ir ką tu jauti. Taip šnekėdamas gali apgauti tik save ar aplinkinius, bet ne mane.
- Vietoj to, kad graužtum mane, kaip tai darei ilgą laiką, pabūtum naudingu – užsičiauptum visiems laikams ir leistum man ramiai numirti. Kur jis?
Padaras kažkur pradingo, nė pirštu neprilietęs Deivo, kuris liko stovėti vidury dykumos, tarp lavonų. Tarsi transo apimtas Simkinsas sutempė lavonus į džipą ir nuvažiavo atgal į stovyklą.
- Simkinsai, kas atsitiko? Simkinsai, atsiliepk! Velnias, tas daktariūkštis – šoke. Gerai, vyrai raudonasis pavojus, aš noriu, kad stovykla būtų masimaliai apsaugota ir kad be mano žinios niekas net nusiperst negalėtų. O daktarą atgaivinkit ir liepkit jam, kad jis Leisiui iš šiknos ištrauktų automato vamzdį.
Vėl - automato salvė ir riksmas.
Šį kartą Deivas nestovėjo, kaip į žemę įbestas, o bėgo iš visų jėgų ten, iš kur sklido garsai.
Palapinė buvo tarsi po atominio sprogimo – viskas ištepliota krauju, išdraskyta, išmėtyta, išdaužyta. Aplink mėtesi vidaus organai, sumaitotos kūno dalys, kurių net kvalifikuotas medikas, kaip kapralas Simkinsas negalėjo atpažinti. Deivas atpažinti kūno dalių savininką iš tik iš uniformos skiautės, ant kurios buvo užrašyta: „ser. Rodžersas“.
Bet kas čia per... Žiedas. Tikrai ne Rodžerso, šitas – moteriškas ir vestuvinis...
Simkinsas pasilenkė, pakėlė žiedą nuo kraujo balos, nuvalė kraują ir įdėmiai į jį įsižiūrėjo.
- Ne, to negali būti. Juk ji – mirusi.
- Bet juk taip ir yra – tai Loros vestuvinis žiedas.
- Ne!
- O taip. Perskaityk – kas parašyta vidinėje žiedo pusėje. Nagi, pirmyn. Įrodyk man, kad tai ne Loros žiedas...
- Simkinsai! Kokio velnio tu čia stovinioji? Eik žudyt to padaro, kuris čia siautėja.
- Taip, sere...
- Nagi, perskaityk.
- Ir po mirties aš būsiu tavo.
- O taip, tas kraują siurbiantis – Lora.
- Ne, to negali būti!
- Kodėl tu galvoji ji tavęs, tada dykumoj, nesudraskė į gabalus.
- Bet aš pats savo akim mačiau, kaip ji paslydo ir nukrito po metro ratais.
- Negi tu toks kvailas? Juk tu matei kaip siaubo filmuose vampyrai dauginasi. Per įkandimą. Gal jai morge kažkas įkando, o po to, kažkokiu būdu ji atsibeldė į Iraką.
- O ko jai reikia iš šito užkampio? Kodėl ji atvyko būtent čia?
- Nežinau. Gal ji ieško tavęs, o gal tiesiog čiurbanų kraujas – skanesnis ir niekas per karą nepastebės dingusiųjų.
Satiga visas pragaras iškilo iš žemės gelmių. Šūviai riksmai, kraujas tykštantis į visas puses kraujas ir visus į gabalus drąskanti Lora.
- Lora?
- Aš juk sakiau!
- Brangusis!
- Kaip tu...
- Tššš... Nešnekėk. Leisk man tavimi pasigrožėti. Kiek mes nesimatę tris, keturis, ne - penkis metus. Aš būčiau tave susiradus anksčiau, bet juk tu sekančią dieną po mano žūties tu pardavei butą ir kažkur pabėgai. Ilgai man teko tavęs ieškot. Gerai, kad Irako karas užsitęsė trejus metus, nes man pasidarė tave žymiai lengviau surasti.
- Kas tave taip...
- Tai – gana ilga istorija, bet jeigu trumpiau –morguose mėgdavo lankytis vienas vampyras, kuris su lavonais išdarinėdavo šlykščius, iškrypeliškus dalykėlius, kuriam aš ir patikau.
- Bet kam aš tau reikalingas?
- Vadink tai sentimentalumu, bet aš išprašiau šeimininko, kad jis leistų man tave susirasti ir vėl padaryti savo jaunikiu.
- Kuo tavo šeiminikas vardu.
- Lokis, o kam tau to reikia?
- Man reikia žinoti, ką aš turiu nužudyti.
- Hm... Negražu taip šnekėti apie tavo naująjį šeimininką.
- Na, prisisek, ruoškis savo gyvenimo kelionei.
Lora stipriai sugriebė Deivą ir ruošėsi jam įkąsti, kai jis išsitaukė revolverį, kurį laikė įpatingam atvėjaui, ir atrėmė jį į Loros krutinę.
- Bet juk aš – tavo žmona.
- Mano žmona jau seniai mirusi.
Duslus šūvis nuaidėjo per visą dykumą. Lora gulėjo kraujo baloje ir lėtai, agoniškai mirė.
- Prieš mirdama gal man atsakysi, kodėl tu neįkandai man dar per pirmąjį mūsų susitikimą?
- Norėjau, kad tu pats suprastum kas tas keistasis gyvis, siurbiantis žmonių kraują yra. Be to nenorėjau, kad tu mane pirmą kartą pamatęs, stovėtum, kaip su numintais kiaušiniais.
Lora paskutinį kartą apsivėmė krauju ir numirė.
Deivas atsisėdo į džipą ir nuvažiavo, palikęs Lorą ir Karius už savęs. Dabar jo gyvenimo tikslas – nudobti tą, kuris pavertė jo žmoną vampyre ir pratęsė jų abiejų kančias – Lokį.     

The end?