Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







(II veiksmas)

(1 scena)

        Valgo iš paduotų dubenių sriubą, kartas nuo karto žvilgtelėdami vienas į kitą, tarsi kokie sulaukėję padarai. Ši situacija darosi juokinga Henrikui, ir jis nurijęs viralą nusivaipo.

        Henrikas. Nebijok neatimsiu, srėbk drąsiai.
        Feliksas. Tu tik ir atimti gali, pabandyk ir liksi be dantų, vienaranki.
        Henrikas. Sakydavo, kad šuo priėdęs nėra piktas, bet žiūriu bolševikams tas neužsiskaito.
        Feliksas. Pas mus klasinė neapykanta, yra nepraeinantis su sotumu ar alkiu jausmas. Naikinti klasinius priešus revoliucijos tikslas.
        Henrikas. Tai, kad mes kaip ir tos pačios klasės, galvoju, pasiturinčių ūkininkų sūnūs palaidūnai?
 
        Feliksas tyli, jam nemaloni ta kalba.

        Henrikas. Ar aš klystu gal, sakau, gal tu esi kokio bežemio sūnus, siekęs mokslų savo lėšom? Tyli, nes esi tos pačios klasės kaip tu sakai, kaip ir aš, tik susimaišius su bolševikais, reikia slėpti dabar tą savo klasę, po neapykantos kauke, ar ne taip?
        Feliksas. O jeigu ir taip, tai ar aš negaliu išsižadėti savo praeities?
        Henrikas. Išsižadi tėvų ir protėvių? Dėl tos revoliucijos idėjos, kuri gali tik pravirkdyti moterį?
        Feliksas. Dar neaišku nuo ko ji pravirko.
        Henrikas. Aišku, aiškiau ir būti negali. Ji pasakė, kad nenori būti niekur vedama, nenori, kad griautų jos trobos, o paskui atstatinėtų, pagal naują planą, juk tai tavo revoliucinės idėjos kritika, paprasto žmogaus, kuris gali valdyti valstybę balsas.
        Feliksas. Žmones reikia šviesti, sąmoninti.
        Henrikas. Tai, kaip tada su tuo, bet kas gali valdyti valstybę? Ar ir mus priglaudusi Marija gali valdyti valstybę?
        Feliksas. Gali.
        Henrikas. Bet ji prieš griovimą. Ji racionaliai suvokia, kad griauti nėra išeitis. Griauti, tai kažko netekti, netekti negrįžtamai, be to ji nenori nieko statyti, ji tik nori gyventi. Pas ją nėra jokio poreikio valdyti valstybę. Tai man kyla paprastas klausimas, bet esminis: o kieno vardu jūs čia keliate tas savo idėjas?

        Feliksas kiek sutrikęs žiūri, kažkur į sieną, pro Henriką, jis galvoja, ką atsakyti, o Henrikas srebia savo sriubą, vis mesdamas akį į savo naktinį pašnekovą.

        Henrikas. Gal nubėk pasiklausti Lenino ir Trockio?
        Feliksas. (besistengdamas kuo ramiau kalbėti, kad neišsiduotų sumišimą). Mes kalbame proletariato vardu, o su kaimiečiais yra sudėtingiau, nes jie nėra tokie sąmoningi kaip darbininkų klasė.
        Henrikas. Marija visiškai sąmoninga, pažiūrėk kaip ji kalba, kokios metaforos naudoja, kokios sąvokos, Diurkheimas ar Machas galėtų jai pavydėti to sąmoningumo.
        Feliksas. Na, na tu čia sulyginai...
        Henrikas. Nieko aš nelyginu, aš kalbu jūsų teorija, kur jūs skelbiate, kad kiekviena virėja, gali valdyti... o logiškai mąstant Marija ir yra virėja...

        Feliksas žiūri į Henriką, o šis tuo tarpu išgirdęs krebždant Mariją, pašaukia ją.

(2 scena)

        Henrikas. Marija, ateik trumpam, jei gali!?

        Įeina Marija, su šluota rankoje.

        Marija. Kas nutiko, kuriam čia dabar reikia manęs?
        Feliksas. Savanoris nori sysiuko.
        Henrikas. Ne, Marija, aš noriu vieną klausimą, jeigu nesupyksi?
        Marija (piktai). Nevelkit jūs manęs į tuos savo žodžių karus, aš esu tamsi kaimo boba, kur jau man su jumis čia kalbėtis. Pasrėbėt viralo ir trūnykit sau kol sugalvosit katras sau kur eiti.
        Henrikas. Marija čia ne apie tai, aš papraščiausiai noriu paklausti, ar tu norėtum valdyti valstybę?

        Marija išpučia akis, visa sutrikusi.

        Marija. Na, dar ką sugalvojo, ar jums čia galvoj negerai.
        Henrikas. Ne, Marija, viskas gerai, čia tik Feliksas sako, kad jis mano, kad valstybę gali valdyti bet kas.
        Marija. Čia taip kaip caras, kad buvo?
        Feliksas. Taip Marija, teisingai, argi tu nenorėtum būti caru?
        Marija. Ne, jūs vis tiek esat kontūzyti, ar šiaip iš kokios ne tokios ligoninės pabėgę, kur su nervomis guli. Taigi caru būti, kur jau čia man kaimo bobai, ne vis tiek jūs kažkokie durni ir ryškiai. Ką aš ten veikčiau, jei skaityti nemoku?
        Henrikas. O jeigu išmokytų ir skaityti ir rašyti?
        Marija. Jūs ką sumanėt iš manęs pasijuokti, nebeturit su kuo kariauti, tai dabar jau į mane kibsit?
        Henrikas. Ne,  Marija, mes tik norėjom tavo nuomonės.
        Marija. Aš žinau tas jūsų nuomones, jūs tik vieną galvoj žinot, užversti sijoną vienišai moteriai.

        Marija pasikelia sijoną aukščiau kelių.

        Marija. Jūs to norit. Šekit, kuris pirmas? Galvojat, pasiūlysit durnai bobai tapti cariene, tai ji jau ims ir viską darys?!

        Apsisuka ir kilsteli sijoną iš kitos pusės, sakydama.

        Marija. Va, man, tas jūsų caras, va man, ta visa valstybė ir jos valdymas, man vaikus auginti reikia!
        Henrikas. Ačiū Marija, tu mums daug padėjai, nereikia galvoti taip blogai apie mus, mes ne iš to karo, kur kareiviai sijonus vertė.

        Marija sutrikusi žiūri į juos abu. Susitvarko sijoną.

        Marija (jau ramiu balsu). Tai jeigu padėjau, tai gerai tada, einu aš.

        Marija išėjo, palikdama abu kareivius sutrikusius ir pasimetusius.

(3 scena)

        Henrikas vos valdo juoką, jis triumfuoja. Feliksas supranta jo linksmumo priežastį ir nervindamasis dėbčioja į kretantį savanorį.

        Feliksas. Ir ko čia krataisi kretine?
        Henrikas (juokdamasis). Iš tavo revoliucijos, kareivi, situacijos absurdo. Pasiūlo paprastai virėjai valdyti valstybę, o gauna atsakyman pliką subinę. Oi negaliu, net pasijuokti gerai, ranka skauda. Vargšė revoliucija, ir jos alaviniai kareivėliai, įsimylėję į šmėklą klaidžiojančią po Europą.
        Kodėl jūs negalit įsimylėti kokį nors konkretų vaizdinį, pavyzdžiui Markso barzdą, arba Lenino su Trockiu barzdikes.
        Dabar šmėklą, ir po to norit, kad prietaringas proletariatas, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai sektų paskui jus, kurie eina nešini šmėkla?
        Tai kas čia tie kretinai, iš tikro yra?
        Feliksas. Tai, kad tu nenori matyti vieno fakto, politinio švietimo ir žmonių sąmoningumo kėlimo.
        Henrikas. Palauk bolševike, tai kaip čia dabar yra, jūs nešate ant durtuvų Europai ir mums tą savo revoliuciją, apie kurią jūsų potencialūs palaikytojai nenutuokia, ir net mano, kad tyčiojatės iš jų?
        Gal Marija teisi yra vienu savo teiginiu, apie nervas, ir taikom jas jums, bolševikai?
        Feliksas. Beje dėl tos plikos subinės, tai ji parodė ją ir tau, jeigu būti konkretesniui, tai viena, o antra, mes atnešame revoliuciją masėms, ir jie ją priima su džiaugsmu.
        Henrikas. Dėl parodymo tai, pasakysiu aš tau, kad ją man parodė, kaip kareiviui, potencialiam prievartautojui, o tau ideologiškai parodė, sako, va jums ta jūsų valstybė ir tos caro pareigos. O jeigu sprendžiant, pagal tai, ką parodė ir pasakė Marija, jums yra masių džiaugsmas, tai atleiskit, aš tada tokio humoro nesuprantu.
        Nepriaugau prie tokios interpretavimo eigos.
        Pas mus kaime būdavo, jei dvi kaimynės susibara ir į plaukus nekimba viena kitai, tai dialogą, ar kaip čia geriau pasakius užbaigia tokiu pasirodymu, kaip Marija. Po to ilgai nesikalba ir išvis tampa priešėmis, kol kas nors nesutaiko.
        Feliksas. Tamsūs kaimiečiai, ko iš jų norėti.
        Henrikas. Na, bet juk jūsų pirmtakai iki teroristų, narodnikai, ėjo į liaudį, švietė. Tik, kad tai liaudžiai atrodo užtenka saulės šviesos, kitos, kokios tai, judėjimo ar partijos šviesos jiems nereikia.
        Feliksas. O kodėl tu kalbi liaudies vardu, ar tu ne buržujų tarnas?
        Henrikas. O kodėl tu kalbi proletariato vardu, jei tu mužikas?
        Feliksas (išdidžiai). Aš esu proletariato partijos narys.

        Henrikas, pasižiūrėjo į tą jo išdidų patosą, apsižvalgė aplink, lyg norėdamas nusispjauti, bet troboj nepriimta.

        Henrikas (mėgdžiodamas Felikso intonaciją). Einu už tvarto, nuo tavo kalbų tik ten norisi eiti, o jeigu rasiu šakes, tai tada bus šakės tau proletariato dainiau, pakalbėjom, pasiaiškinom viską.
        Toli nepabėk tiktai. Geriau ramiai pasimelsk, tam savo rytojui, ar kaip ten jūs tą savo išmislą vadinat. Šviesiajam rytojui.
        Neišauš jau jis tau, niekada, buvai tamsoj ir liksi joje.

        Išėjo, energingai, kariškai, palikdamas net išsižiojusį iš netikėtumo dėl aplinkybių pasisukimo Feliksą.

(4 scena)

        Feliksas nervingai pradėjo muistytis.

        Feliksas (nervingai). Taigi tikrai, dabar tas buržujų chalujus, apgaus Mariją ir pareis su šakėmis.
        Tai jau dabar ir viskas Feliksiuk, visai viskas?
        Ačiū mamyte ir tėveli, kad uždėjote tokį laimę nešantį vardą, nuoširdžiai ačiū.

        Graudžia veido išraiška bejėgiškai žvalgosi po kambarį, ir dar graudesniu balsu kalba, beveik stena žodžius.

        Feliksas. Ir kokią dabar gynybinę poziciją užimti, kuo gintis dabar? Kad nors kokį sušiktą duonrėkį turėčiau, o dabar tik dubenį.
        O jeigu paleisčiau aš į jo ranką?
        Bet juk dar yra Marija.
        Marija malonės pilnoji, ptfiu, velnias, dar giesmes giedoti pradėsiu.

        Feliksas tyliai, bet pakankamai aiškiai šaukia.
       
        Feliksas. Marija! Ateik valandėlei, jei gali!

        Niekas neatsiliepia.

        Feliksas (liūdnai). Viskas man, viskas revoliucijos kareiviui. Štai kas yra aklavietė, o aš visą gyvenimą galvojau, kad jos nėra, visiems sakydavau, kad tokios vietos nėra, kad išėjimas visada yra.
        Ir dabar aš visa savo esybe jaučiu esąs aklavietėje, ir niekas negali man padėti, niekas...

        Pamato besiveriančias duris ir griebiasi ranka už lovos galo lyg tai ruoštųsi šokti iš lovos.

(5 scena)

        Tyliai įeina Marija, rankoje pasiėmusi seną sulankstytą kibirą, ar dar kažkokį tai namų apyvokos daiktą.

        Marija (suirzusi). Jūs kaip šūnys žiūriu, vienas nespėjo pakelti koją, o kitas ciuckis jau inkščia. Neatlėksiu aš, vaikus suguldžiau ant pečiaus, užtenka man savų rūpesčių, o dar jus čia prižiūrėti, karo nuskriaustus.
        Tikiuosi nepridergei į lovą?
        Feliksas (drebančiu balsu). Marija, aš ne dėl to šaukiau, tas buržujų pakalikas išėjo ieškoti šakių, jis nori mane prismeigti.
        Marija (pašaipiai). Juk jums tai ne naujiena. Tai negi dabar aš turiu tamstą už rankos palaikyti kol smeigs? Juk jūs ir plikom rankom ir kitais būdais galabijatės. Mačiau net akmeniu kaip galvą ruskis knežino vokiečiui, o čia su šakėmis, taigi tik viens ir viskas. Nors su viena ranka gal iš karto ir nepavyks, reikės kelių kartų...
        Feliksas. Bet, Marija, tokia situacija yra neįprasta, lovoje ir šakėmis, mes nepratę lovose mirti, mes mūšio lauke...
        Marija. O tu ginkis, turi rankas ir koją, tiesa vieną, ar nori, kad tau padėčiau, už ko palaikyti įsakysi?
        Feliksas. Gynybai reikia kokio ginklo, o aš net akmens neturiu, jokio sušikto akmenėlio (susigraudino iš ne vilties).
        Marija. Na, tik nepradėk čia dar žliumbti. Nors reikia pasakyti, kad visokių mačiau kareivių, per tą laiką. Dieve, ir apsižliumbusių ir prismyžusių ir dar gražiau apsidirbusių.
        Vienas užgulęs mane verkė, o kai paklausiau, kai jau baigė savo užkariavimo procesą, ko jis verkė, pasakė, kad nekenčia karo.
        Paklausus, o kur čia jis mato karą? Atsakė, kad prievartauti moterį ir yra karas, tikroji karo esmė, kaip jis pasakė, pabrėždamas esmė, jis tik dėl to savanoriu išėjo į karą, kad galėtų, va taip prievartauti moteris, nes tik taip jis įsivaizdavo elgiasi tikri vyrai, tikro karo metu. Tik viena problema jam buvusi – labai nesinorėjo mirti, nes moterų dar nedaug buvo užkariavęs.
        Kaip matai ne tu pirmas pakliūni į tokią situaciją, kurią girdėjau vadini aklaviete.
        Tavęs dar neužmušė, o tu jau negyvas.
        Ir toks man siūlei būti cariene?
        Feliksas. Marija, jeigu aš būčiau sveikas...
        Marija. Jeigu aš būčiau vyras, aš jus abu su šakėmis jau būčiau sudorojęs. Tik neverk, neras jis tų šakių, o jeigu ir ras tai ar su jomis gali ką nudurti, nebent į akį pataikytų.

        Feliksas po tų žodžių krūptelėjo, pabandė išspausti kažką panašaus į šypseną, bet išėjo grimasa labiau panaši į žmogelio sergančio vidurių užkietėjimu.

        Marija. Tai nenori gamtinio jokio reikalo?
        Feliksas. Ne, nenoriu, dabar.
        Marija. Žinokis, aš eisiu gulti, nes jau vėlu yra, o rytas jau greit, man irgi reikia pailsėti nuo karo.
        Jūs nepailsdami čia, visokiais būdais kariaujate. Jums tik, kad daugiau kraujo ir grobio, o kas iš to?
        Va ir tu, tu kaip kalbėjai kol to nebuvo, ką sakei, kad kovoji už mane, kad man gerai būtų?
        O paaiškėja, kad tu griauti viską nori, viską padaryti bendra.
        Aš girdėjau jau apie tuos bendrus vyrus ir žmonas, pasakojo čia vienas toks labai panašus į žydelį, taikėsi sugulti. Išginiau, net lazdą savo, nuo šunų apsiginti, bėgdamas paliko.
        Sakė, kam šeima, susitiko du žmonės jau ir šeima, vienai nakčiai, supranti?
        Feliksas. Aš taip nesakiau.
        Marija. Aš girdėjau kaip sake, i reikia viską sugriauti. Sakei?
        Feliksas. Sakiau.
        Marija. Matai dar ir melagis.
        Žmogus nori turėti kažką, kas žemės, kas stogą, kas šeimą, taip visada žmonės gyveno, statė, kasė, lipdė. Niekada negriovė.
        Feliksas. Mes norim viską padaryti geriau. Mes norim, kad visi būtų lygūs, kad nebūtų turtingų.
        Marija. O aš norėčiau, kad visi mylėtų vienas kitą, ir nebūtų vargšų, ir nebūtų po velnių, tokių karų, koks dabar yra, kur aš negaliu suprasti kuris yra teisus, kuris yra priešas?

        Tuo metu pasigirdo tvirti Henriko žingsniai. Jie artėjo. Feliksas vėl įsitvėrė lovos galo, o Marija sustingo su savo kibiru ne kibiru, atokiau nuo lovos.

B. D.
2009-12-04 10:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-29 15:13
juozupukas
Trūksta pagrindinių dalykų: filosofinio pramano ir tikrovės traktavimo bei lakoniškumo dialoguose ir scenų apibūdinime.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-20 11:22
Sigitas Siudika
dar vis grižtu. gera tema. tame istoriniame laikotarpyje yra musu dienu žmoniu likimu pradžia. tame istoriniame laike žmonės apsispręsdavo - tai svarbu. tik ta jusu saves cenzūra - gamtiniai reikalai..tiesiai sakykit. ar tokie skrūpulingi žmonės buvo? čia smulkmena, bet ji užkliūna. lyg ir kažkoks netikėjimas atsiranda.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-15 09:40
Sigitas Siudika
Henrikas. Marija, ateik trumpam, jei gali." ar tikrai komunistai taip kreipiasi į moteris tuojau po revoliucijos? jei gali..o jei negali? neik? ar galiu tave išprievartauti? jei gali atsakyk, jei negali..aš vis tiek..gerai kad turi intelekto kariaujantys žmonės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-10 14:52
Pranas
Taip.
O kaip komentuoti tikrai nežinau. Skaityti lengva. Ir bendrai, prozoje tavo žodis, mano galva,net lengvesnis, negu poezijoje. Gaila, kad tie, kam gal labiausiai reikalinga  paskaityti,  neateina. Dažniausiai vis tie patys, tie patys. O juk toks skaitovas, kaip aš- jau lygus nuliuko vietai. Nebet pagirt  galiu, kad  tau šie dalykai rūpi. 5 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-04 15:59
bibliotekininkė
Įdomu, kaip čia bus su tuo Henriku.. lauksim lauksim:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-04 15:46
Žilis _
taipogi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-04 13:18
pilkė
Na ką... Lauksim III veiksmo. Visko čia toliau iš Tavęs gali tikėtis, ale kad neseniai Beketo prisiskaitęs :))... tai galgi ir nesugrįš tas Henrikas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą