Krinta karti ašara ant klavišo „enter“.
Išsiųsta. Deginantis skausmas palieka savo pėdsakus ir nusėda ant širdies.
Kiekviena minutė bėga taip lėtai, it lašelis, laukiantis savo eilės kristi nuo stogo ant kieto grindinio.
Dar viena minutė praėjo be jokio atsako.
Apsidairai. Sienos papilkėjusios ir pašalu aptrauktos, iškvėpi orą, o su juo gilus atodūsis iškeliauja ir atsimuša į langą, pro kurį kiaurai skverbiasi šaltis ir niūrus rudens oras.
Laikas tampa viena ilga linija.
*****Nauja žinutė*****
Akių vyzdžiai susiaurėja ir vėl išsiplėčia.
Padedi ledinę ranką ant pelės ir suvirpėdamas paspaudi „skaityti“.
Kiekviena raidė tarytum įsiraižo į kūną.
Išsausėja lūpos, akyse aptemsta. Širdis nebetelpa krutinėje, veržiasi į laisvę iš sielvarto.
Žinojimas, kad tai greit įvyks pribaigs. Nusvirusiom ir sušalusiom rankom sunkiai spaudi dar daugiau nei penkiolika klaviatūros mygtukų, norint parašyti dar vieną beprasmį sakinį, kuris, atrodo, atima tiek daug jėgų. Dar kartą „enter“.
Dar pora išsiliejusių ašarų.
Ir galiausiai Tu jau nieko netekęs.