Liūdna istorija

Ant senos nešvarios viryklės burbuliavo pajuodęs, riebaluotas puodas. Greitai bus pietūs. Senukas sučepsėjo sukepusiomis lūpomis ir pasitaisė akinius be vienos ienelės ant nosies. Koks keistas gyvenimas patapo. Kadaise labai vertinamas traktoristas dabar sukežęs ir vienišas kamarėlėje prie bulvių puodo. Kaip tos bulvės gi įgryso! Kiekvieną dieną tas pat. Na dar kartais makaronų galima užkramsnoti. Senasis Jonynas apžiūrėjo atidžiai savo dideles gyslotas rankas. Oooo, kokios rankos kadaise buvo. Galėjo didžiausius svarmenis kilnoti, vienas maišas per petį, kitas maišas ir keliauja. Galėjo kadais ir geležinį žarsteklį sulenkti.
Buvo šaunus bernas, gražiausias kaime, visos mergos žvilgsniais glostė ir pas save kvietė. Tačiau jis Marytę mylėjo... kaip seniai jau tai bebuvo...
Senukas atsistojo ir šlubčiodamas nukibildžiavo prie apmūsyjusio langelio. Sargis kažko nerimo, skalijo ir tampėsi ant grandinės. Šiais laikais gyventi vienkiemyje pavojinga, juk artimiausias kaimynas tik už keliolikos kilometrų, jis vienas kaip pirštas.
Sargis nesiliovė siutęs ir senukas nejučia pasilenkė ir iš po stalo išsitraukė kirvuką. Kažkas kieme subildėjo ir pasigirdo smūgiai. Sargis ėmė kaukti, smūgiai nesiliovė. Jonynas susijaudinęs vėl prišoko prie langelio ir pamatė dvi stambias žmogystas bespardančias jo mylimą šunį, kuris jau keletą metų buvo geriausias jo draugas. Kraujas užvirė gyslose, tačiau ir baimė užliejo širdį. Nebežinojo kur dėtis – ar puolus į kiemą pulti niekadėjus, ar slėptis, kad jo paties nesurastų. Vis gi baimė nugalėjo ir Jonynas nubildėjo gilyn į kambarius. Užrėmė duris spinta ir giliai kvėpuodamas įsiklausė. Girdėjo kažką brazdant pakampiuose. Pasigirdo garsus smūgis į laukujes duris, senukas pašoko iš netikėtumo. Pradėjo jausti skausmingą širdies plakimą. „Nejaug teks mirti nuo širdies smūgio, nespėjus nė žodžio ištarti, nė nepabandžius apsiginti? „– karštligiškai bėgo baimingos mintys žiloje Jonyno galvoje.
Tuojau pat pasigirdo skubrūs žingsniai ir dulsūs balsai virtuvėje. Kažkas sudužo. Pagaliau užpuolikai pabandė atidaryti duris už kurių išbalęs ir susigriebęs abiem rankom už širdies gūžėsi senolis.
-Užklininta su kažkuo, - išgirdo jis storą balsą.- Matyt kažkokiu baldu, girdi kaip bilda.
-Tu stūmk graičiau, - antrino kitas ne plonesnis balsas. – Seeeeeniiii, mes tave rasim!
Jonynas apsisuko aplinkui ieškodamas išeities, mėšlungiškai spausdamas kirvį rankoje.Aplinkui tik aptriušę sienos, nublukę paveikslai, aplūžę baldai. Ir langas... „Reikia bėgti,“ - dingtelėjo mintis. Puolė lyg laukinis langą atidarinėti, jau regimai matydamas, kaip spinta juda ir durys tuoj atsidarys. Matyt užpuolikai irgi nepėsti pasitaikė, stiprūs, jei jiems ir spinta ne kliūtis.
Langas paskutinį kartą buvo atidarytas pereitais metais, todėl ne taip lengva buvo jį atplėšti. Rankos drebėjo, kirvukas išsprūdo ant grindų garsiai subildėdamas. Nuo tokios įtampos senukas pajuto kaip širdis ima perplakinėti, lyg persmeigta plaštakė trūkčiojanti priešmirtinėje agonijoje.
-Tikrai sugebėsiu, tikrai išsigelbėsiu, - kalbėjo sau Jonas, lyg guosdamas, lyg melsdamasis.
Jis pasilenkė pasiimti kirvuko, tačiau tuo metu spinta išvirto ir durys atsidarė. Tuojau kambarin įšoko du jauni vyrukai. Abiejų akys spindėjo lyg laukinių žvėrių, rankose jie laikė kruvinus vėzdus. Matyt jais uždaužė šunioką kieme.
-Stok, seni!- sutaugė vyresnis amžiumi, -niekur nepasislėpsi...
Tačiau Jonynas desperatiškai bandė atidaryti langą, nors jautė, kaip tai juokingai atrodo iš šalies užpuolikams.
Jaunesnysis prišoko prie senuko ir tvojo jam nugaron vėzdu, pasigirdo pokštelėjimas, Jonynas sušuko iš skausmo. Jam aptemo akyse, prabėgo pro šalį visas gyvenimas. Jam atrodė, kad vėl jis vartosi kūdikis vystykluose motinos čiūčiuojamas, jaučia pieno kvapą ir šilumą. Lyg jau berniokas, vėl laksto po krūmynus lazdą apsižergęs, raitelį didį vaizduodamas. Ir dar lyg jau vyresnis Marytę apkabinęs meilės žodžius šnibžda... „Ar apgintum mane, jei mus niekadėjai užpultų..?“ – sklido iš putnių lūpučių žodžiai lyg gėlės Jonui į širdį. O tas balso tyrumas ir švelnumas... „O, apginčiau, nieko nežiūrėčiau, kirsčiau iš peties, kad tik tave apginčiau... – liejosi jam gaivia srove prisipažinimai. Jis pajuto, jog visą pasaulį galėtų jai po kojomis pakloti ir nebūtų gaila.
Tą akimirką senis atsitiesė ir galingai užsimojęs kirviu, tėškė juo tiesiai nusikaltėliui į krūtinę. Trykštelėjo kraujas ir vyriškio krūtinėje atsivėrė baisi žaizda. Jis sumosavo rankomis lyg plaukdamas ir sudribo ant ąslos. Antrasis užpuolikas sustingo iš netikėtumo tarpduryje lyg statula.
-Ką tu padarei!-sustaugė garsiai ir tarsi gindamasis nuo baisaus reginio sumosavo rankomis lyg kultuvėmis.- Velnio tu išpera, tu jį nužudei!
Senio veidas, aptaškytas krauju atrodė kraupiai, tamsūs lašeliai matėsi žiloje barzdoje ir ant akinių stiklų. Jonynas tarsi girtas svyravo ties nukirstuoju ir matėsi, kad jam pačiam negera. Jis mėšlungiškai rankomis spaudė krūtinę. Ėmė dusdamas gaudyti oro gurkšnius, tačiau vistiek nepakako deguonies. Atrodė, kad krūtinėje pas jį taip pat atsivėrė gili žaizda, su kiekvienu širdies plaktelėjimu plyštanti vis daugiau... Akys apsiblausė ir jis vėl rūke išvydo Marytės siluetą. Su taškuota skarute ir geltona suknele ji atrodė nuostabiai, kaip ir tada... Jis ištiesė virpančias rankas vizijos linkui.
Priešais stovėjęs nusikaltėlis nejučia atšlijo nuo senio. Jis šypsojosi, o pro sukepusias lūpas matėsi aplūžę ir pajuodę dantys.
-Mano gegute raiboji, mano saulės spinduly... – vebleno senukas, garsiai gokčiodamas. Tada jis dar kiek pasisūpavęs pirmyn atgal lyg supynėse, nukrito ant savo aukos. Akiniai nuslydo nuo lenktos nosies ir nuriedėjo po lova. Vienas stiklas suskilo į daug mažų stiliukų, kurie lyg mozaikos dėlionė išsižėrė ant grindų.
Vagis apsisuko ant kulno ir jau norėjo nešdintis. Tačiau ilgiau pamąstęs grįžo ir ėmė metodiškai knistis po varganą būstą. „Juk reikia vargšiems žmonėms kažkaip pragyventi?“ – mąstė Vacys, daužydamas senovinį radiją į stalo kampą. Buvo girdėjęs, kad senukai ten slepia pinigus.