Girdi, kvatojas girioj medžius išvaikę žodžiai,
draugai išduos dar kartą, skatikų ieško godžiai,
laužia sparnus paviję, kaip augti neparodė,
sakai gyventi verta, gyvent – dar nepradėjom.
Klausyk, padėk parduoti, mes su delnais sugijom,
tau atsibos kovoti su mano melo gijom,
apgauti ir suryti, tik nepaspringt, jei lyja,
nustok, gana kartoti – maloniai žaizdos gyja,
Žiūrėk, aš ten kur tu, gali nurimt, sparnuoti,
nupirks, jei pirks – kartu, nes taip lengviau rūšiuoti,
geriausią draugą rado odinėj piniginėj,
už švirkštą aštriau bado, tiesa, nėra degtinės.
Rašyt kas populiaru, žinai, aš niekada nemėgau,
kris ir guls vienišai, laukimas, o taip noris sniego...
dienos eis pamažu, rašalo sienoj nelieka,
guls ir mirs tavo „aš“ žodžius ištrynęs ir užbėręs nieku.