Klajoklis

Kalnai ir slėniai, prerijos, miškai
Kokiose vietose tik šis bastūnas nesilankė.
Šiaurinio vėjo šalto čaižyti veidai,
Nuo pragaro ugnies sudiržę rankos..

Keliais žingsniavo daug, dar tiek išmynė jis naujų
Jo pėdsakais ir aš savus vaikus vedu.
Jis ėjo, krito, kėlėsi ir ėjo vėlei,
Nes nieks nenugalės troškimų jo slaptų.

Per kalvas žengė, kloniais bėgo
Sutiko gero, blogo - dar daugiau.
Pamačius miestą jo širdis atlėgo..!
Ne jam tas prieglobstis, tačiau...

Klajojo giriose, per dykumas jis šliaužė
Nerado laimės niekur, aš manau.
Nei vienas klausęs nepalaužė:
„Ko ieškai, broli? “ „Nežinau... “

Tiktai sugrįžus vieton ton pačion,
Iš kur jis pirmą žingsnį žengė.
Pasenęs jau klajūnas suprato pagaliau
Tėvynės ilgesys jo širdį engė.

(su šypsniu jis mirė lūpose vėliau...)