Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







©Gintaras Petrauskas
                                        Vampyrai

Pirmųjų metų kronika

Manęs paprašė, o aš kaip mokėjau, taip užrašiau

Atėjimas

Aš jau ir pamiršau, kas pirmiau mano gyvenime atsirado: frazė apie vaikus graužikus ar teorija apie energetinį vaikų vampyrizmą.
Šiaip mane visuomet traukė link gotikos ir jos mitų, bet nė vienoje iš tų pasakų aš taip ir nepaskendau, nebent šitoje:


Du susiliejantys kūnai, du lašai jūroje lašų, kurie sukimba vienas su kitu ir pradeda gyventi atskirą gyvenimą: taip užgimsta nauja gyvybė. O gal tiksliau naujas kūnas? O kaip yra su siela?

Kažkur iš dangaus energetiniai sutvėrimai stebi žemę ir laukia akimirkos, kad galės sau leisti ekskursiją su tikrais pojūčiais…
- Odilija! - pasigirdo spiegimas, - tavo eilė!
Kažkas ją pastūmė ir ji atsiskyrė iš bendro debesies.

Įdomu, į ką tas jausmas panašus? Į laisvą skrydį, dar neišskleidus parašiuto? Galiu tik spėlioti, kaip viskas vyko, nes savo kelionės aš jau neatsimenu, o ir vaikutis kai prabils, greičiausiai jau neprisimins.

Mačiau jos atėjimą, kai šio pasaulio šviesą ji išvydo, dar visa aplipusi kraujais, o galvutė - be galo panaši į kriaušę, po akimirkos jau nušluostyta ir panaši į raudonodį sutvėrimą, buvo padėta motinai ant krūtinės, ir jos silpnas knirkimas, ieškant motinos krūties.

Nežinau, kodėl visi taip sureikšmina šią akimirką. Nieko įspūdingo joje kaip patinas nematau, gal todėl kad fiziologiškai tam procesui jau nebepriklausau. Kur kas svarbesnės yra sekančios akimirkos, kai poros dienų suvoki, kad tavo gyvenimas jau niekuomet nebebus toks koks buvo… Ir dar tu pastebi, kad tu galvoji taip ne vienas, bet ir tavo vaiko motina, kurios motinystės euforiją užtemdo mažo gyvuliuko diktatūra.
Ir protas užduoda klausimą:
- Ar tau viso šito reikėjo? - bet instinktai ir emocijos kaip visuomet neatsiklausė racionaliojo prado.
Dar vienas įrodymas, kad iš esmės teesame užprogramuoti automatai, įsivaizduojantys save laisvais nuo supančio pasaulio dėsnių.
Jeigu galėčiau, pabėgčiau ir toliau vaizduočiau laisvą, bet kažkodėl nematau prasmės. Kam? Kad ir vėl istoriją pakartočiau su kažkuo kitu? Kad prarasčiau ir išduočiau giminingą sielą, ir toliau blaškyčiausi po pasaulį vienas? Kam man viso to reikia? Gimininga siela kaip loterijos bilietas, antra kartą gali jo ir neištraukti.

Štai taip nenoriai, teko suartėti su man giminingu kūnu, bet siela svetimu gyvuliuku.
Žmonai tą vakarą pradėjo važiuoti “stogas” ir norom ar nenorom teko perimti jos funkcijas: migdyti vaiką, kai šis staugia, nes bezdaliukai žarnyne kelią klojas, o paskui jas sėlina šūdukai.
Kaip visa tai neestetiškai skamba? Išsiauklėjusį žmogutį turėtų pradėti vimdyti, bet kai tu liudininkas viso to proceso esi, kažkaip nebe iki estetikos.
Juokingiausia kai po vidurnakčio, staiga rėkiantis mėsos galiukas staiga nutyla ir nusišypso ir staiga tame veidelyje atpažįsti seniai pamirštą draugą-mistiką, kuris berods tavęs neapkenčia! O tas, donas Diegas prieš jums išsiskiriant kaip domėjosi Kastanedos sapnų kelionių teorija?
Darosi baisu!
O jeigu! O jeigu mudviejų sukurtas kūnelis yra besielis sutvėrimas? Ir aukštesniojo lygio sutvėrimai tiesiog ieško sau būsto mūsų kūnuos?
Kad būtų baisiau jau ir dvyliktos valandos elektroninio laikrodžio rodyklės kirto ir tamsiosios jėgos pradėjo karaliauti šiame pasaulyje. Tie sutvėrimai taip ir migruoja iš nakties į naktį, tik keisdami planetos pusrutulius?
Taip ir regiu paukščių, panašių į pterodaktilius, tuntus, skriejančius tolyn nuo kylančios saulės… Bet kol kas saulės spinduliai dar neperskrodė nakties ir šie sutvėrimai karaliauja mano namuose. Jie suka ratus aplink ką tik atsiradusį kalnelį, taikydamiesi ant jo nutūpti. Jie veja vienas kitą, o vaikas rėkia, kai kažkas reinkarnuojasi ir leidžia ateiviui parodyti šiam pasauliui savo veido kontūrus…
- O kodėl jie nesiveržia link manęs?! - ir kaip tik tą akimirką prisimenu savo kitą atvaizdą, kurio šis pasaulis nemato. - O manyje jau gyvena siela, priartėjus nakties sutvėrimams, ji įgyja jų atvaizdą ir ima grėsmingai šnypšti!
Kaip ir visi žvėrys, jie nepuola, kol regi ir jaučia priešais save lygiavertį varžovą.
- Galiu didžiuotis savimi, kol kas man psichinės ligos dar negresia, jei tai ką aš regiu ir galvoju, jau savaime nėra liga! Juk visas šis grimasas ir riksmus galima paaiškinti paprasčiausia fiziologija: besiformuojanti žarnyno fauna ir virškinamas maistas sukelia skausmą, o grimasos nesąmoningi veido raumenų traukuliai… O iš kitos pusės, kas man uždraus šitaip traktuoti pasaulį? - ir pats sau nusišypsojau, - nors greičiausiai tiesa slepiasi kažkur per vidurį šių dviejų kraštutinumų.

Visa tai nuostabu, bet trečią valandą nakties, kai vaikas staiga nurimo ir užmigo, aš staiga išsigandau:
- O kas jeigu jame apsigyveno siela? - šis klausimas sujudino širšių lizdą ir mintys lyg širšės paranojiškai ėmė zyzti, - O šis kūnelis turėjo savo sielą? Ir kas su ja atsitiko, jei joje apsigyveno ateiviai? O kaip man elgtis? Ar yra kokios nors rekomendacijos šiuo klausimu?
Gerai, kad žmonai nieko apie savo versijas nepasakoju, o tai jau seniausiai mane būtų apgyvendinusi psichiatrinėje, ji kaip tikra materialistė manęs absoliučiai nesuprastų.

Gimęs mėsos gumuliukas - maitinamas motinos pienu, bet ar tai viskas ko reikia sielai iš ką tik išdygusio didžiulio pasaulio? Gal materialus kūnelis tėra tik kokonas, kuriame tūno vikšriukas, reikalaujantis ir kito pobūdžio maisto, net nežinau, kaip ją pavadinti psichologine energija ar paslaptinguoju “ci” terminu. Gal ne veltui rekomenduodavo žmonėms, studijuojantiems dao neturėti vaikų? Gal be šitos energijos ir žmogumi tapti neįmanoma, juk Mauglio fenomenas yra tik literatūrinė fantazija, o tarp vilkų išlikęs tampa vilku. Bet kalba ne apie tai… Pirmąja auka aišku tapo motina, nes lengviausia prisijungti prie jos energetinių kanalų. Energijos netekimas sukelia grandininę reakciją. Ir joje prisikelia lygiai toks pat monstriukas, kuris ieško prie ko jam prisiurbti… O kas arčiausiai? Vyras ir kiti artimieji!
Štai taip ir užgimsta arba atgimsta legendos apie vampyrus, bet istorija ne apie literatūriškai didvyrišką kovą su jais, o apie būtį greta jų.

Įdomu, kiek asmenų perskaitę šią pastraipą užverčia  šią knygą ir numarina eilinę istorijos gyvenimo akimirką?
O kiek jos net neatvertė, nusprendę, jog tai eilinis masinės literatūros produkcijos pavyzdėlis?

Bet vis tik be kovotojų su vėjo malūnais nepavyks išsiversti.
Juo tapo ne kas kitas, o pati kūdikio mamytė, kuri staiga nusprendė, kad anyta siurbia savo sūnaus syvus ir paskelbė kryžiaus žygį, jei tai vyktų viduramžiais, būtinais atributais būtų degantys fakelai naktyje ir mietai, kuriais perskrodžiamos nepaklusniųjų širdys.

Šiaip mano gotikinei istorijai trūksta autentiškumo. Kurį turėtų suteikti fonas, kuriame vyksta visa ši istorija.
Tai – Lietuva, tėvynė mano. Lyg ir trylika, lyg ir penkiolika metų jau teoriškai nepriklausoma, nors iš tikrųjų ją kaip patyrusią prostitutę traukia visi kaimynai, o ji stengdamasi išlaikyti orumą, vaizduoja jog nieko nevyksta! Respublikoje tradiciškai viską lemia Seimas, o prezidentas, kaip ir karalius kadaise… Figūra išvis neaišku kam reikalinga. Vieną tokią figūrą kaip tik pakeitė kita paklusnesnė. Pirmam vietą nupirko rusiškos kilmės turčius, o paskutiniajam - lietuviškos kilmės amerikietis.

Dabar taip pagalvojau? Gal ir man pačiam derėtų prisistatyti, o tai kvailas įprotis, bendrauti anonimiškai. Kvepia mizantropija!
Vadinkite mane Petru Uoliniu. Genetiškai apolitiškas, nes vienas senelis – žuvo vardan fašizmo pergalės pasaulyje kažkur prie Rostovo, o kitas buvo kolūkio pirmininkas, ir vienas dieną buvo mirtinai primuštas “žaliųjų miško brolelių”. Aš didžiuojuos tiek vienu, tiek kitu. Pagal mentalitetą galima priskirti prie lietuvių, asimiliavusių rusišką kultūrą. Tai yra šnekame lietuviškai, bet mąstome nei rusiškai, nei lietuviškai, kažkur per vidurį. Esame svetimi ir vieniems, ir kitiems… kaip ir biseksualai seksualinėms mažumoms. O kad mūsų neatstumtų, maskuojamės ir vienais, ir kitais, nors juokingiausia yra tai, kad kaimynai mane laiko žydu.

Aš pasaulį matau niūriomis spalvomis ir visus tapau juodai. Žmonės, pažvelgę į mano veidrodį, turi pasijusti susitepę. O kas aš toks per sutvėrimas, kad pasakoju tokius nebūtus dalykus apie kitus. Save galiu pavaizduoti, kaip auksagarbanį jaunuolį, liekną ir tvirtą, visų homoseksualistų svajonių svajonę, su žydromis akimis su didvyrio aukos ambicijomis, bet koks aš kitų veidrodžiuose, koks mano tikrasis atvaizdas, kitų žvilgsnių atspindžiuose?
Kokį mane mato žmona, užvaldyta monstrų viduje, taip nekaltai pavadintų hormoninėmis audromis?

Balta pilis ant kalvos, kol kas dar tik dalinai priklausoma nuo užkariautojų malonės.
Balta pilis ant kalvos lyg moteris vilioklė, kuri vis meiliai ir paklusniai šypsosi, bet duoklės kaip nemokėjo, taip ir nemoka, nei pinigais, nei natūra.
Balta pilis ant kalvos su tobulai lietuviška gynyba: nei puola, nei ginasi, stovi nuošalyje ir akiplėšiškai ramiai, naudojasi savo pranašumais, savo tikslais.
Taip ir norisi pažeisti tą tobulą gynybą, švelniai perkąsti ėriuko gerklę ir truputį nuleisti šilto kraujo, vardan didelių tikslų, kurie jam svetimi.

Juolab valgyti taip noris, kūdikis reikalauja eilinės energijos dozės.
Bet kaip pažeisti ją, kas atsakys tau?

- Yra būdas! Yra! - šnibžda jai kažkas viduje, - Išvesk jį iš pusiausvyros ne tiesiogiai, o per motiną, jis, kvailelis, kur kas labiau kankinasi, kai judvi tarpusavyje pjaunatės, o už vieną ir nuo jos gal vieną kitą šlakelį nusiurbsi! Tik tinkamą priežastį sugalvok, kad nenurašytų visos kaltės tavo pogimdyminei depresijai.
O tai nėra taip lengva, kai akis temdo ir taip banalus pavydus gyvulio savininko jausmas.
Ji sako:
- Neliesk, jis mano!
Motina atitaria irgi tuo pačiu:
- Jis mano!
O kur dar nacionalinių mentalitetų skirtumas!? Juk žmonės gyvenime labai retai vadovaujasi logika, o jų mastymą labai ir labai įtakoja jų gimtoji kalba. Jau nešnekant apie be galo skirtingą tų pačių išsireiškimų traktavimą.

Dėl susidariusių aplinkybių: baltas bokštas pakeitė savo dislokacijos vietą, pinigų upė ėmė truputį arčiau ir atviriau tekėti… Bet visa tai irgi juk kainuoja: adaptacija prie naujos vietos ir aplinkybių atima daug jėgų ir laikų, tad jo motina buvo pasitelkta į pagalbą.
Konflikto žarijos greičiausiai smilko visuomet, bet šįsyk neigiamas susitiko su teigiamu ir įvyko sprogimas.
Motina buvo išvaryta iš marčios buto, dalyvaujant sūnui.
- Šiandien mano motina bloga! Šiandien išvaro ją! - susimąstė Bokštas, - o rytoj ateis ir mano eilė!
Štai ir viskas ramybės būsena suiro, išriedėjo iš pusiausvyros taško ir taip būtina energija nutekėjo upeliu lyg kraujas iš aukos perkąstos venos į vampyro gomurį.
Ir kokia gi aukos savijauta? Ją apima euforija, tiesa ne visai tokia kokios pageidauja šeimininkas.
- O gal man užbėgti įvykiams už akių ir pačiam išeiti! - mintyse kaip tikras lietuvis jis išsyk padalina užgyventa turtą, - Vaikas – man, kompiuteris irgi man, mašina man, o visa kita jai! Tegul susiranda sau kitą dar paklusnesnį žąsiną!
Buvo prisiminti ir kiti perliukai visai neseniai išsprūdę iš brangiosios kietai sučiauptų lūpų:
- Jeigu nedarysi išvadų, ir nekeisi savo motinos elgesio, teks mums skirtis!

Juokingiausia, kad visoje šioje scenoje, nebuvo ištarta nė žodžio. Bet nuotaikos pojūtis buvo pajaustas jau kitą dieną… Gal tai elementari moteriška intuicija, gal tobula energijos degustacija, o gal neegzistuojanti telepatija…
Ir išprotėjusi mamytė-vampyrė, akimirksniu virto šaltu racionaliu šachmatininku, žaidžiančiu juodaisiais, o jos vyras – baltųjų šachmatų partija:
- Dabar svarbiausia vis tik nukirsti bokštą, bet neišprovokuoti mato arba lygiųjų siūlymo! - svarstė ji, - žaidimas su tokiu patogiu žaidėju turi tęstis visą gyvenimą ligi pat mirties, o jau po to tegu lošia kad ir pats su savimi!

Jei man primestas toks vaidmuo, jei mano būtis suskaidyta šachmatų figūromis ir kreivuoliai arkliai jau man iškastruoti, gal irgi reikia tapt žaidėju, kad ne viską man nukapotų!
- Jo! Nuostabus žmonių šeimyninis gyvenimas: ji skalpuoja mane, aš skalpuoju ją! Elementariausias karas! Strateginis žaidimas! Gaila tik, kad nieks manęs nepaklausė ar noriu žaisti! Juk aš myliu, o meile nežaidžia, ji mėgaujasi dievinamo objekto buvimu greta ir tam visai nebūtina mąstyti.
Šia prasme aš visiškas gyvulys! Užtenka to, kad kitose srityse nuolat žaidžiu karinius žaidimus su žmonėmis…Iš kitos pusės situacija kritinė, aš jau transformavausi į šachmatų figūrą, ir jei nenoriu, kad mane suskaptuotų, turiu pradėti žaisti! Aš galiu paskelbti pralaimėjimą ar pasiūlyti lygiąsias ir nutraukti partiją, bet… nužvelgiu miegančias vampyrėles.
- Na, ir kas, kad tokiomis tapo! Aš negaliu be jų, tad teks žaisti iki bet kokio galo, jų nesužalojant!

Baltojo bokšto siena skilo ir mažytė būtino skysčio srovelė nutekėjo link ištroškusių burnų.

Negaliu pasakyti, kad tai buvo sąmoningas sprendimas. Tai buvo spraga gynyboje, o aukščiau paminėti žodžiai padėties konstatacija.
Štai dabar tikrai drąsiai galiu teigti, jog gyvenimą sutrumpina naujos gyvybės atsiradimas šalimais!
Pasaulis ėmė pamažu prarasti aiškias formas. Gal todėl, kad laiko sau nebegaliu surasti, gal todėl, kad sieloje atsivėrė žaizda., o prie jos du vampyriukai prigludę semiasi jėgų būsimam gyvenimui.
- Mėgavimasis būtimi dingsta praeityje, ko aš dar nedariau ir ką galiu padaryti atsisveikindamas su praeitimi? Iki šiol aš mėgavausi savo atspindžiu jos veidrodyje, bet aš vis vien save pagrąžinu, patobulinu, subjektyvūs iškraipymai, bet tai ir vėl neobjektyvu, astronomijoje iškraipymai šalinami iškraipymais: tai yra jos veidrodžio atspindys atsispindi manajame, aš žvelgiu į savąjį ir regiu save tikrą. Būtent tai, ką ir norėjau visuomet sužinot. Visą kita man nelabai ir rūpėjo žinot, išskyrus didžiąją savo būties paslaptį.
Štai vienas, štai kitas - sulyginam, o štai ir mano atspindys…
Yra legenda apie Narcizą - tai apie mane!
Mes išvydom savo atvaizdą laiko upelyje ir sustingome sužavėti savo nepaprasto grožio! Ir nesvarbu, kad aplinkiniams taip neatrodo, ką jie išmano, svarbu, kaip mums atrodo! O kas gi mano žmona? Tai nimfa, kuri savo grožybėmis bando mane nuvilioti nuo nepaprasto meno kūrinio atspindžio tėkmėje.
O liūdniausia, kad ne aš esu šios grožybės autorius, visos mano jėgos nukreiptos į žavėjimąsi, nesukuriant nieko. Taip ir nudvėsime, besižavėdami savo nepaprastąja persona!

Jūs manote, tai praregėjimas ir po to kas nors pasikeis? Nė velnio, žmonės keičiasi labai retai, o aš savo savimylos nuodėmę išpirksiu, tapęs maistu dviem vampyriukėms!
Bet sugrįžkime prie mums labiau artimo balto bokšto įvaizdžio, atsivėrusi spraga vis labiau veriasi, o pati čiurkšlė vis didyn ir didyn! O vaikelis – vis didyn!

Aš pats visa tai sugalvojau, pats visa tai nupaišiau. Man toks pasaulis gražesnis.
Juk niekur nuo to nedingsi, tenka aukotis vardan savo atžalų ir tiek, o kokia tai forma vyksta, argi ne vis tiek.
Netgi sau atlikau psichoanalizę ir aptikau šio paveikslėlio šaltinį: tai žmonos pogimdyvinė depresija, darbovietės pakeitimas ir kūdikio stresas plius mano polinkis į gotikos kultūrą, ypač vampyrizmą,, kuris mano pasąmonę turi grynai seksualinę potekstę.

Vampyrizmo teoriją atmetėm kaip atgyvenusią ir tiesiog su pasimėgavimu stebėjome kaip bejėgis kirmeliukas virsta žmogučiu, kaip nežinia iš kur atsiranda pirmosios racionalios užuomazgos. .
O vargšę psichiką slėgė nežinia iš kur ir kada įdiegti idealaus kūdikio standartai:
a) turi verkti, o jis neverkia;
b) mažylis turi būti hiper aktyvus, o jis ramus;
c) privalo domėtis supančiu pasauliu, o atrodo labiau domisi savo paties persona
Kiekvienas įtartinas posūkis gali būti traktuojamas kaip įgimta anomalija. Normalios literatūros apie vaiko augimą nėr, suvokimo ką su tuo vaiku daryti taip pat nėr.
Ir pamažu susimąstai apie civilizacijos vertę, kuri lekia į neaiškią ateitį akis užmerkusi, palikusi savo atsinaujinimą absoliučiai savieigai.
Ir kokia ta mūsų civilizacija? Mes nebežinome kaip auklėti savo vaikus, kaip elgtis mums patiems! Nebeturime nei moralės, nei savigarbos. Kiekvienas kvailys turintys popieriuką, jog – ne idiotas, įsivaizduoja esąs bajoras, nors elgiasi kaip paskutinis žydų vertelga, kuris gyvena tik vardan pinigų, mato tik pinigus ir dėl jų viską padarys. Mums - etalonas modeliai-pakabos, ant kurių tik rūbus kabinti, jų net dulkinti neapsimoka ant jų kaulų pasismeigsi, o sielos šaltos ir tuščios kaip bekraštis kosmosas. Mums reklama diktuoja kokie mes turime būti: gudručiai sukuria nereikalingą daiktą ir sukuria prielaidą, kad jo nenaudoti išsiauklėjęs žmogus negali.
Ne, aš esu vis tiktai neteisus. Civilizacija yra sukūrusi savo atsinaujinimo organus: švietimo sistemą, bet serga nepagydomu informaciniu vėžiu.
Vienas pažįstamas eksbankininkas, o nūnai advokatas-dėstytojas paskelbė, sėdėdamas už stalo ir gerdamas arbatą, kai žmona pasakė, jog tokio amžiaus kūdikiams mamos dinaminės gimnastikos nebedaro:
- Internetas – blogis!
Tąsyk aš nusišypsojau, bet kitą dieną eidamas pėstute namo, susimąsčiau…
Buvo puiki, šilta maloniai nuteikianti apmastymams diena, neatmetu galimybės, kad ją įkvėpima tiesiog pasivaikščiojimas pėstute, juk pirmąkart per paskutinius tris mėnesius ėjau per miestą: automobilį į remontą pastačiau…
Ir išmąsčiau:
- Blogis!
Anksčiau mes gėrėme iš vieno tiesos šaltinio, o dabar jų tiek ir tiek visi įrodinėja tiesiogiai arba netiesiogiai, jog šis pasaulis blogas, ir jei nori jame išgyventi turi būti blogas. Ir formos visų tų nesąmonių tobulėja ir vystosi nesvietišku greičiu: dar prieš dvidešimt metų šoninis kojos smūgis (“mavachi”, “Low kik’as”) buvo kažkas įspūdingo ir nesuvokiama, o dabar… beveik kiekvienas šešiametis galvos aukštyje šitaip koja pamosuos ir taip visos srityse.

Magija, vampyrizmas ir visa kita egzotika atitolo lyg graži pasaka, bet geraširdžiai aplinkiniai pasistengė, kad mes apie tai prisimintume ir pamąstytume…
Taip jau išėjo, kad kaip tik tuo metu pakeičiau darbą, senieji darbdaviai dar su manimi neatsiskaitė, o naujajame darbe iš vairuotojo atėmiau mašiną asmeninėms reikmėms. Šiaip tai man nebūdinga: save priskiriu gerosioms žiurkėms, bet kartais pasielgiu net sau netikėtai. O dar dėkingas klientas už jo paslaugų rekomendacijas kitiems klientams, paliko mano įpėdiniui man skirtą premiją ir per išeigines nuriedėjau į buvusiąją darbovietę truputį pinigėlių “nusitręšti”, pasiėmiau žmoną ir mažytę ir susitikom buvusius darbdavius: savininko žmoną ir vyr. buhalterę viename asmenyje.
Kaip vis tik keičiasi santykiai, kai nebeesi pavaldinys, su tavimi pradedama bendrauti kaip su lygiateise asmenybe, o ne su vagimi, bet tai jau atskira tema.
Apie ką bendraujama, kai įvyksta tokie susitikimai? Apie tai kokia nuostabi mažytė ir į ką ji panaši. Viskas paprasta, kasdieniška, netgi banalu, lyg nieko tarp mūsų niekada ir nebuvo, lyg mes vienas kitam nenorėjom perkąsti gerklės.
O mažytė žvalgėsi įdėmiai, jai viskas įdomu, jai šis pasaulis dar naujas ir neįkyrėjęs.
Pasimatymas baigėsi, pinigėlių nusitręšti nepavyko, nes buhalterė išsižiojusi sekė kiekvieną mano judesį, o mesti korupcinį šešėlį ant savo įpėdinio visai nesinorėjo, jam dar su šita ragana bendrauti ir bendrauti.
Nuriedėjom savo keliais… Kur mes dar tądien buvome? Lyg ir turguje, lyg dar kažkur, nesvarbu, bet kūdikis, iki tol buvęs ramut ramutėlis, ėmė niurgzti, o po akimirkos kitos ir žviegti lyg skerdžiamas.
Štai tada žmona ir ištarė frazę, kuri prikėlė iš pelenų lyg feniksą vampyrinę teoriją:
- Marija, sykiais jos nenužiūrėjo! - ir nubėgo į vonią pagal visas buitinės magijos taisykles plauti “nužiūrėjimą”.

Mes atrodo dvidešimt pirmame amžiuje gyvename ir visi daugiau ateistai esame nei tikintys, bet kokia gaji tarp bobų buitinė magija, tiesiog ne tas žodis…
Pažįstu vieną moterytę, kuri prieš suguldama su kiekvienu potencialiu jaunikiu pas burtininkę lekia, kuri jai prognozuoja amžiną laimę lyg giedrą orą, iš tiesų kaip apsiniaukę taip apsiniaukę. Jei žmogus pats giedros nemato net rūškaną dieną tai jam jau nieks nepadės, jam visi bus blogi, o jis pats nelaimingas.

Feniksai taip greitai neatgimsta, realybėje kinematografinės minutinės gudrybės negalioja: susiformavo skeletas, bet audinių gamybai pritrūko medžiagos…

Atvažiavo žmonos sesuo su dukra. Iš pradžių atsibučiavo, o po poros dienų susiriejo dėl mentaliteto skirtumų, kiek vėliau susitaikė, juk kraujas tai - vienas ir kai išsiskirs, vis vien viena be kitos liūdės.
Bet šneka vėl gi ne apie santykius tarp giminių, čia ne kokia šeimos saga, o neogotikinė tikrų įvykių traktuotė, kurių kitaip interpretuoti neįstengiu.
Buvo šventė: aš nedirbau, o vasara artėjo link savo logiškos pabaigos – dar truputis ir mokslo metai prasidės.
Aš šiaip būčiau lindėjęs savo urve ir pasikuitęs savo sieloje, pabuvęs visiškai vienas, bet kas gi manęs klausė: nebeesu pavienis individas, o šeimos dalis, kuri savo dviem trečiosioms neskiria dėmesio, todėl tą dieną privalėjau paskirti artimiesiems. O kaip gi mano ego? O jis palauks, jis kaip nindzia – labai kantrus, ir smogia be jokių pašalinių garsų!
Nuriedėjome su naujuoju forduku prie Salotės ežero, palikome pakelėje, nes stovėjimo aikštelės buvo perpildytos, susiradome laisvą lopinėlį žemės ir išsitiesėme, o man kad per daug nuobodu nebūtų, buvo paskirta užduotis: pripumpuoti vežimėlio padangą, kuri labai sėkmingai prisipūsdavo, bet lygiai taip pat stebuklingai ir subliūkšdavo. Padangą išardėme ir ieškojome skylučių gumoje panardinę vandenin, užmesdami akį į damų bikinius.
Šiaip pakankamai siurrealistinis vaizdelis: išvysti gražų subjektą nusišypsai jam, stukteli delnu per pakaušį ir kita ranka pagauni išskriejančią akį ir paliepęs:
- Apsižvalgykit! -  švysteli akutę į iškirptę arba dar geriau žaibiškai atitrauki kelnaites ir įmeti ten savo akį, o šis kaip didelis spermatozoidas nuvinguriuoja tirti aplinką.
Tad viskas labai niūru jau nebuvo, net pasislėpusi saulė už debesų nuotaikos negadino… kol vienos mūsų kaimynės nesusiruošė namolio. Tetulės jau pagyvenusios, gyvenančios visai kitokių iliuzijų ir rūpesčių nelaisvėje, nei jaunesni tos pačios faunos atstovai.
Aišku, pastarąjį teiginį galima užginčyti, prisiminus teiginį apie amžinai jauną sielą, bet kaip tankiai mes patys numarinam tą jauną sielą, bevelydami gyventi su tuštuma jos vietoje. Čia aš sprendžiu grynai pagal savo asmeninę patirtį ir aplinkos pastabas.
Staiga viena apkūni tetulytė su dideliu biustu pastebėjo mus ir mūsų mažytę ir atlingavo prie mūsų.
- Oi, kokia mažytė! - grobuoniškai nušypsojo ji, prisiliesdama dešiniuoju rodomuoju piršti prie Odilijos, bandydama išsikovoti mažės dėmesį.
Pasaulis ėmė niurti.
Gyvenčiau kur nors kalnuose užkapočiau, bet teesu tariamai civilizuotoje teritorijoje, kur viską reglamentuoja ant popieriaus surašytos raidės ir pačių išsigalvotos taisyklės:
- Reikia būti mandagiam su nepažįstamais žmonėmis!
- O kuo ji vardu? Kiek jai mėnesių? - pradėjo domėtis tetulė ir išsyk mus nuramino, - Jūs nebijokite, aš nenužiūrinti! Aš myliu vaikus!
Ir nieko nelaukdama nykščiu ir smiliumi perbraukė per mergytės kaktą ir išsyk patrynė tuos pirštus į žolę, suburbėdamas lyg tai sau, lyg tai mums:
- Kad nenužiūrėčiau, kad augtų didelė ir sveika!
Ir tuo metu lyg angelas-sargas vietinė bomžė-butelių rinkėja prisėlino prie tetulės kompanijos ir ėmė atiminėti iš vyriškio pusiau nugertą alaus butelį. Tetulytė nuskuodė ginti saviškių, paskubomis atsisveikinusi, tik vėjas truputį vėliau atnešė ant padėklo jos ištartą frazę saviems:
- Štai ir susipažinau su mažąja Odilija! - kažkaip grobuoniškai nuskambėjo.

O atsitolinus geradarei, mažiukę ištiko isterijos priepuolis. Toks netikėtas ir staigus, kad mamytė nusprendė, jog jos vaiką nužiūrėjo ir sugrįžusi namo išsyk ėmėsi atsakomųjų priemonių: išrengė mažytę nuogai, nuvilktų marškinėlių vidine pusę sudrėkino ir aptrynė kūdikį, lyg ir melsdamasi, lyg maldaudama:
- Išeik, piktoji moterie! Palik, mergaitę, blogi!
Juokinga, bet po tokios procedūros kūdikis iškart nurimo.

Ir po viso to pasakėlės apie raganas ir magiją nebeatrodo juokingos, ir paties vizijos tampa ne paprastu fantazijos šėlsmu, o simboliu, ženklu, jog kažkas aplinkui vyksta arba tučtuojau atsitiks.
Aš niekuomet neatmetu galimybės, jog suteikę per daug didelę mistinę reikšmę nesvarbioms smulkmenoms, vien tam kad praskaidrinčiau sau šią pilką ir nuobodžią būtį, bet kuriuo atveju, jei nebūčiau paskendęs bikinių ir padangų problemose, gal išsyk matytas vaizdinys būtų atitikęs tikrovę, o ne pasireiškęs sapno pavidalu: Kai griežtos geraširdės rusakalbės tetulytės lūpos dar labiau išryškėja, o tariama frazė tėra atėmimas iš silpnesnio jo dalelės jėgų. Ir kibirkščių tiltas tarp mažytės ir piktos tetulytės.

Štai toks mus supantis pasaulis. Jis manęs netenkina ir mažytės užaugusios taip pat netenkins. Ji prie jo prisitaikys kaip ir visi kiti individai. Tik, va kaip? Kokiu žmogumi ji taps?
O aš kokio žmogaus norėčiau? Gal paprasčiau būtų pasakyti kokio nenorėčiau!

Suaugusi pasaka kūdikiui

Mamytė, mažytė, mus paliko vienus. Reikia jai suteikti galimybę laiks nuo laiko pailsėti nuo mūsų visų.
Mes išjungsim kompiuterį, televizorių, kad netrukdytų, ir aš paseksiu tau pasaką.
Tu žodžių nesuprasi, nors aš juos šnabždėsiu, bet siųsiu savo vaizdinius ir tikiuosi, jog jie nusės tavo besiformuojančioje sąmonėje ir taps pasąmonės dalimi.
Bet susiruošus pirmajam puodynės lipdymui, lyg vaiduokliai atsėlino mintys moralinio pobūdžio ir ėmė erzinti:
- O tu ar turi teisę? Gal tik visagalis turi tokią teisę?
- Dar pedagogas turi tokią galią, bet kaip taisyklė labai retai ką padoraus nulipdo, nes visą pirminę medžiagą būna jau kiti nulipdę!
- O ką tu nori jai suteikti? Ar jai to reikia? Juk tai tik tavo pasaulio regėjimas? Ar jai pravers tai tolesniame gyvenime? Ir išvis gal ji nieko dar nesupranta!
O ši tirada mane sutrikdė:
- Kodėl aš viso šito noriu? Kad ji netyčia nepakartotų mano kelio ir netaptu gyvuliu, tokiu kaip didžioji pasaulio dalis? Jei ji nuo pat pradžių atstums, paniekins šio pasaulio taisykles, ji taps kankine. Ar noriu, kad ji taptų mazochiste, man labiau patinka sadistai, geriau būt budeliu, nei auka net vardan idėjos, kuri tėra fantazija. Nors vargiai, ar ji turės galimybę pasirinkti… Taip labai gali būti, kad tai yra individuali pasaulio iliuzija, bet geriau iš pradžių turėti daugiau informacijos, negu pačiam rankioti po trupinėlį ir vis vien visko nežinoti… Kuo daugiau žinai, tuo labiau gali numatyti ateitį ir spėti kuo visa tai pasibaigs, o jau po to ją išvydus, priiminėti sprendimus, geriau būti reginčiu nei aklu… Sugalvojau, kam jai viso to reikia, tam kad socialinėje hierarchijoje užliptų nors vienu laipteliu aukščiau nei tėtis ir mama.
Kaip viskas materialu ir nedvasinga!
Ne visai taip, noriu, kad ji taptų žmogumi pagal mano supratimą, o savimi lengviau būti esant aukščiau, nei žemiau…
Ir išsyk iškilo pirmas duomenų blokas, pirmoji įžanginė pasakos dalis, ne visai tokia, kokios aš norėjau, bet šis faktas tik patvirtina, kad neesame mes nei savo, nei kitų likimo šeimininkais, mes galime tik kryptį suteikti ir tikėtis, jog jokie “fors mažorai” (neišvengiamos aplinkybės) nenukreips, nenumuš, neužmuš…

Du poliai

Du tikri draugai pasirinko vieną kelią: tapo teisininkais bankininkystės srityje. Jie papildė vienas kitą ir jeigu būtų skirtingų lyčių, turbūt, sukurtų šeimą. Gali būti, kad net būdami vienos lyties jie vienas kito geidė, gal būtent todėl vienas liko čia mano pasaulio teritorijoje, o kitas iškeliavo toli toli, net savo artimuosius iš čia išsivežė, bet ant tiek toli, kad retsykiais galėtų sugrįžti, nes antroji pusė vis tik nenumaldomai traukė.
Tai tėra tik paruošiamoji informacija.
Abu vedė ir vaikus padarė.
Kaip asmuo pašalinis galiu tik spėti, jog santuokos buvo pagrįstos protu, o ne širdimi, bet, tai nesvarbu, tą patį galima apie mane pasakyti.
Normalios sudedamosios beveik kiekvieno likimo dalys, gali kiek nori jas neigti, bet nori ar nenori kaip, ir bet kuriame žaidime turi jas praeiti. Tik vėl gi kam koks vaidmuo tenka: vienas iš meilės ar tingumo atidavė visą šeimos valdymą į žmonos rankas, pasilikdamas sau finansinį svertą ir teisę grožėtis ja ir vaiku; o kitas susikūręs globalią teoriją, ėmėsi ją įgyvendinti ir įvedė totalų diktatą šeimoje.
Truputį detaliau apie globalią teoriją…
Pagal vakarietišką astrologiją prasideda vandenio epocha, kuri tęsis kažkiek tai laiko, bet kuriuo atveju, mes ir mūsų anūkai jos galo nesulauks, o Vandenio ženklas Vandenio epochoje žymi genialumą. Mūsų diktatorius yra Vandenis ir žmoną jis pasirinko Vandenę, ko astrologai daryti nerekomenduoja, ir pirmas vaikas pas jį gimė Vandenis, ir antras, kuris jau pradėtas, turi ateiti į šį išmatavimą Vandeniu…
Įdomu, jis nebijo, kad jo genialiąją veislę, gali ištikti veislinių šunų likimas, kurių intelektas ir atsparumas išlikimui, palyginus su maišytais, yra mažokas?
Būdamas protingu, nors ir susikūrusiu tokią vaikišką teoriją, suvokė, kad vien pradinių šiame pasaulyje trūksta, todėl tapo naujosios rasės dresiruotoju. Pradžiai žmoną pavertė savo vaikų aukle ir namų šeimininke, apribojo informacijos srautus: pašalino televizorių iš namų, taręs, kad jis atima daug brangaus laiko, interneto neįsivedė pareiškęs, jog jis kaip ir televizorius trukdys bendrauti tarpusavyje.
Šiuose pareiškimuose buvo daug tiesos kaip ir netiesos beje.
Žmogus tuo laimingesnis, kuo mažiau žino, kuo mažiau mato, tada jam mažiau reikia, tada jam gerai ir tai, ką jis turi, nes jis tiki, kad tai yra geriausias variantas pasaulyje.
Tik ar malonu, kad tavo mylimasis tampa tavo dievu, tavo prižiūrėtoju ir sukuria tau kalėjimą, kad mąsto ir sprendžia už tave?
Kada tai tinka? Kai mąstymas pačiam tampa našta? Kai atsakomybę už savo buvimą pasaulyje suverti kitam? Ar ne nyku taip gyventi? Pamąstyk mažyte, tai neskauda, tai padeda gyventi ir pajusti tikrą buvimo skonį!

Vėl užplaukė! Aš visai ne tą buvau suplanavęs! Pasielgiau kaip elementari pletkininkė, kas galvoje, tas ir ant liežuvio! Bet ką jau padarysi, panardinome tave ė savo metafizinę jūrą.
Įdomu, kaip aš įsivaizduoju savo nuostatų perdavimą į jos dar besiformuojančią sąmonę? Kaip dievas, pasislėpęs tarp debesų, įsakantis tapti tokia kokią noriu ją matyti aš? Vargu, ar ji supras žodžius, nebent vaizdus ir tai abejotina: juda du šešėliai ir lai juda, kažką veikia ir lai veikia, įdomu stebėti, įdomu mėgdžioti…ir pajusti tai, ką jie pajunta. Scenarijus pasakų nesvarbu, svarbu pojūčiai ir tik tada veiksmai, jų sąveika ir leis sukurti sąlyginį refleksą, kai pasielgi teisingai, tau - gera, kai pasielgi blogai, tau – blogai. Tad išskleidžiame ekraną, paleidžiame pasakaitę, jos pasąmonėje, o miegančią sąmonę patalpiname tai viename herojuje, tai kitame. Jų išgyvenamos emocijos ir leis pasirinkti.

Paleistas duomenų blokas, sukelia pasekmes, reikalaujančias pataisymų, juk  sąmonę reikia patalpinti į kažką tai, o ne į tuštumą, priešingu atveju, jokių emocijų nebus patirta…
Piktinausi veiksmais ir sprendimais, nesusimąstydamas apie priežastis ir emocijas, kurios cenzoriui įkvėpė tokius sprendimus, juk vaikui kol kas negalioja moralė, kol kas amoralu viskas, kas sukelia jam asmeninį diskomfortą.
Plačiai užsimojau, kad tik nepaspringčiau. Aš dar privalau atlikti visų herojų psichoanalizę. Įdomu, kai viskas pasibaigs, man pačiam psichiatro neprireiks, juk aš net neturiu įsitikinimo, kad visa tai suveiks… ir vis vien tai darau? Ar tik ne dėl to, kad suteikčiau savo gyvenimui mąstymo ir dvasios, ir vaikas niekuo dėtas? Gali būti, bet, tikėsimės, vaikui dėl to žalos nebus.
Eilinį sykį mano egoizmas ima viršų supančiame! Tai blogai? Kitų egoizmas dažniau užtemdo man saulę. Ir išvis pasaulis tėra chaotiškas dalelių judėjimas. Tie kurie mokykloje mokėsi, žino, kas yra Brauno judėjimas: mes su kažkuo susiduriam, kažkas su mumis susiduria, kažką mes stumtelėjame, kažkas mus pastumia… Štai taip ir gyvename! Įsidėmėk, mažyt, šitą mažą tiesą!
Truputį mažyte, atsikvėpėme, nukrypome nuo temos, o dabar sugrįžkime prie diktatoriaus asmenybės…

Pasaulis – nepastovus, ir tai - baisu, jeigu tik atleidi vadeles lyg pakeli užtvanką ir ežeras virsta kriokliu, kuris nuneš tave dievai žino kur. O pasaulį reikia valdyti, kad apsaugotum save… Kol mažas buvai tave namuose saugo tėvai, gatvėje turi apsisaugoti pats, jei susirandi draugų, tu gali juos priversti apginti tave, jei tu tampi jų valdovu, tu įgyji gerbtiną socialinį statusą. Su laiku draugai praregi ir palieka tave, jie pakliūna į spąstus priešingos lyties ir sukuria mažiausias visuomenines ląsteles. Tu irgi paseki jų pėdom, susirandi partnerį, kurį gali valdyti, kad būtum ramus.
Šiaip viskas gal ir būtų puiku, jei pats neprisirištum prie savo pavaldinio ir su laiku nepradėtum bijoti, kad jis sukels maištą ir paliks tave kaip ir krūva tavo vaikystės draugų. Ir tada įsigeidi užkonservuoti jo sielą ir imi kalti grandines kaip šuniui, kad dar labiau pririštum prie savęs, ir save pats prikaustai, o laikui bėgant jį net nustoji vertinti kaip partnerį, tik kaip daiktą, tavo būties interjero dalį. Bet ir tai ne visų baisiausia: diktatūra tėra dievo pamiršti spąstai-pelkė, iš kurios išsikapanoti neįmanoma, bet ir gyventi joje nepavyksta: grimzti žemyn, o tavo baimė lyg dumblas užgniaužia tau gerklę. Juk baime, išsyk neįveikta, auga kaip sniego kamuolys, riedantis nuo kalno.

O ką mes galime pasakyti apie auką?

Kad tai lygiai tokie pat dievo užmiršti spąstai! Kad tai diktatoriaus antipodas? O koks jo ženklas “+” ar “-“?

Psichologijos žaidimų teorijoje tiek vienas tipas, tiek kitas traktuojamas individo priemonė tikslams siekti…
Ar ne per daug įsijaučiau? Ar įsivaizduoju, kad “mažė” gimė išsyk su aukštuoju išsilavinimu? Naivuolis!
Kada tampama auka? Kai tave nuskriaudžia, tu esi pažeminamas, sutrypiamas ir staiga atsiranda gynėjas, kuris tampa tavo skydu prieš kažkieno agresiją.
Auka turi savo žavesį, ji sukelia norą būti riteriu, ji leidžia pasijusti stipriu ir galingu, vien todėl, kad tu pajėgus rūpintis auka. O sukūrus visuomenės ląstelė, galima sumokėti tuo pačiu, leisti savo gynėjui pasijusti agresoriumi mainais į kažką tai…
                                          Normalus žmogus
                                                  (+)





Diktatorius                                                                Auka
  (-)                                                                            (-)







                                              Normalus žmogus
                                                      (+)


Iškyla grafikas kaip matematikoje, kas iš šonų aišku, o viršuje ir apačioje? Ką reiškia terminas normalus žmogus?
Šiame etape tai sutvėrimas nenaudojantis tokių gyvenimo kaukių, neužimantis šių dviejų pozicijų. Tai ribotų žmonių pozicijos. Tai netgi ne žmonės! Robotai, gyvenantys vienoje būties schemoje. Aš noriu, kad tu nepakliūtum į šitą schemą! Noriu, kad tu būtum laisva!
Ir vis tik koks yra normalus žmogus grafiko viršuje, ir grafiko apačioje. Nepriklausomai nuo intelekto lygio žmogus gali būti žaidėjas, gali būti stebėtojas.
Geriau žaidėjas, nes šis yra didesnis savo gyvenimo šeimininkas, jis savo veikla daugiau įtakoja pasaulį, nei stebėtojas, stebėtojas geriausiu atveju gali tik atsiriboti nuo jo ir nuo savęs.
Ir kas gi vyksta tarp robotų ir laisvųjų? Nieko! Ir vieni, ir kiti save laiko žmonėmis, skiriasi tik jų laimių suvokimai.
Tai koks gi tada skirtumas, kuo būti?
Laimės lygyje, gyvenimo spalvų paletėje.

Atrodo, sutvarkėm duomenis, lyg ir išdėstėm viską pakankamai aiškiai. Informacijos blokas galima siųsti.
Ji kaip tik miegojo, pridėjau delną prie jos krūtinės ir pasiunčiau informaciją link jos pasąmonės. Mažylė per miegus sučepsėjo, galvą papurtė lyg gindama įkyrią musę.
Negaliu atsikratyti minties, jog naudoju magijos elementus, nors niekada nuosekliai jos nestudijavau.
Kaip negaliu atsikratyti minties, jog veltui mano darbas šis, niekas niekur nenueina, vaikutis kaip vystėsi pagal visus gyvuliuko dėsnius taip ir vystysis nepriklausomi nuo mano žaidimų su pasąmone.

Mažo žmogučio biografija

Mažutis primityvas su didele talpia ir švaria pasąmone. Kažkur pro šalį, sapnuose praskriejo mano informacinė siunta ir nuskriejo į bedugnę.
Tikriausiai, per anksti prie vaiko lįsti su tokiomis kvailystėmis. Jis kol kas viską tik kaupia, o rūšiuoti pradės vėliau, netgi nežinau kada.
Mano siunta skaudžiai nukrito tarp dviejų krūvų ir transformavosi į mažytį žmogeliuką, mažytę mano dalelę…
Visada sakiau, jog įmanoma viskas, tereikia tik norėti! Tikėjimas kalnus varto ir kodėl aš nepasirinkau mago profesijos, gal visai nieko specialistas būtų išėjęs?
Ir vėl kaip visada apie save, mylimiausiąjį!
Pabandžiau atsistoti, bet skaudžiai nudribau atgal.
Pabandžiau, apžiūrėti save iš šalies, ant kiek tai įmanoma: mažytė putlios kojytės, mažytės putlios rankytės… rankų pirštukai nepaklusniai, apytiksliai apčiupinėjo veiduką.
Įdomu, kodėl aš toks mažytis? Ar mano tikėjimui vis tik galioja apribojimai, pavyzdžiui, vaiko suvokimo ir sugebėjimų apribojimas? O kaip gi mano intelektas? Ar mane riša nematoma gija su mano sutvėrėju – pasilikusiu ten, leidžiančiu išsaugoti savo tapatybę.
Ir kaip gi aš pažįstu pasaulį? Taip kaip ir ji!
Keturpėsčias priropoju prie vienos krūvos, atsisėdu, imu mažytėmis rankutėmis mažytį gabalėlį - kas tai per daiktas, atpažinti nepajėgiu - ir kišu jį burną sukanda kol kas vieninteliais turimais trejais dantukais ir ragauju. išsiskiria kažkokios sultys: rūgščios, susiraukiu, net užsimerkiu … ir išvystu…
Iš kvadratinės dėžės, kuri rodo vaizdus ir skleidžia garsus (televizoriaus), girdėti ritmingi garsai, nuo kurių norisi judėti, tai yra judinti kūną ant keturių galūnių pirmyn-atgal…Po atramomis kažkas minkšto ir padedančio pakilti į orą… šuolis, nejaučiant kūno… nėra galimybės kontroliuoti savo judesius…Ir…
BACH!
Labai nemalonu! Galvelei skauda! Geriau daugiau, taip  niekada nepasikartotų!
Ir šaukiam mamą, kad ji mus apgintų!

Kažko trūksta! Jėgos senka! Nei vieno gynėjo-maitintojo nėra šalia! Pasaulis tamsus! Nieko nematyti, ateina pabaiga, aš pasaulyje viena!
Siunčiam klyksmą, kad išgirstų, kad ateitų ir apgintų, bet niekas neateina!

Dar vienas gabalėlis iš to pačios krūvos. Skonis be galo panašus!
Vėl tas pats minkštas pagrindas mes ant jo jau nebešokinėjame, o jei ir šokinėjame, tai tik tada kai nematome ribos. Dabar netgi priešingai: yra iškilimas, ant kurio galima užropoti.
Kylam, atsistojam, o kas gi ten už jo? Oi, kaip įdomu? Dar reikia labiau pasistiebti…Ai! Ir vėl tapati istorija, Vėl nevaldomo kūno padėtis! Nemalonus pojūtis! Na, kur gi mama! Vėl reikia šaukti ją!

Vėl tamsa! Vėl vienuma! Norisi valgyti! Ateina pabaiga! Pasiunčiu klyksmą!
Ateina gynėja maitintoja, pasiima, nusineša, pasideda greta, bet valgyti neduoda.
Pasiunčiu dar vieną klyksmą! Ir dar vieną! Ir dar vieną! Pradedu rėkti: paskutinioji ateina!
Maitintoja kažką suurzgia ir stumteli mane antrajam. Šis paima mane ant rankų ir pradeda migdyti, bet valgyti neduoda!
Gerai, bent jau ramu, gal truputį palauksiu, pakentėsiu ir duos valgyti, taip kartais būna.
Jis su manimi pavaikšto, pasupa ir vėl atsigula ir guldosi mane ant savo storo pilvo!
O, valgyt! Vėl pradedu žviegti! O jis man, kad duos su ranka! Skauda! Tu ką darai!? Ką sau leidi!? Nori mane numarinti!?
O jis dar ir dar syk!
Pagaliau pašoko maitintoja ir išplėšė mane iš to marintojo glėbio… ir priglaudusi prie krūtinės davė krūtį!

Prie šio prisiminimo lyg dulkių sluoksnis buvo prisisiurbusi išvada-mintis:
- Jie manęs nesupranta, aš nesuprantu jų! Turiu suvokti juos ir prisitaikyti prie jų, kad jie mane suprastų!

O štai dar vienas keistas daugiasluoksnis daikčiukas, labiausiai nučiupinėtas iš visų:
Kiekvieną kartą, kai atmerkiu akis ir išvystu palaipsniui vis ryškėjančią bendrą šviesą ir bandau iš naujo suvokti: kurgi aš esu, ar čia saugu?
Tada maitintoja stveria mane ir neša, guldo ant kažko kieto, kiša nosį ir purškia vandenį: į vieną skylę, į kitą skylę. Pajuntu kažką sūraus, nutekančio ten, kur nuteka maistas. Tai taip baisu! Kažką su manimi daro, o aš visai to nenoriu! Aš šaukiu! O vietoj to, kad mane apgintų, man vėl kiša kažką šįkart jau minkšto, suka ratu ir traukia kažką tąsaus iš vienos skylės, iš kitos skylės!
Antras sluoksnis:
Po to pasidaro lengviau kvėpuoti, esančių aplinkui atspalvis pasikeičia, bet vis vien aš taip nenoriu! Mano rankutės per silpnos, kad nustumtų maitintojos rankas, bet aš vis vien nenusileisiu!
Trečias sluoksnis:
Antrasis maitintojas, kurį esu pratinama šaukti “papa”, anksčiau to nedarė ir todėl man labiau patiko, bet ir jis tampa panašus į “mama”.
Aš suradau būdą priešintis: galima atsistumti kojomis nuo maitintojo! Jam tai nepatinka, bet jis vis viena stipresnis ir supurškia vandenį ir iškrapšto kažką tąsaus.
Vis vien surasiu būdą, kaip priversti juos išgirsti mane!

Jo! Čia naujausi “mažės” prisiminimai. O kokie gi ten gilumoje? Numetu vieną, numetu kitą, numetu trečią ir ketvirtą, o štai toks nedidukas, jau pradėjęs pelėsiais apsitraukti, na ir koks gi jo skonis? Kaip prancūziško sūrio? Tikrai, taip! Su pasimėgavimu eilinį kartą užmerkiame akutes, kad išvystume…
Pilka baimė! Viskas nebe tai! Nebėra pastovaus maisto srautelio! Kažkokios šiltos ir savais kvepiančios dėmės, kartais priglaudžia ir atiduoda dalelę savęs, kažkuo tai primenančio maisto srautą. Tik vaga ne tokia kaip kadaise, nors anksčiau jos ir nebuvo!
Kažkas manyje vyksta, kažkas iš manęs bando išeiti, mane palikti! Tai nemalonu! Tai baisu! Aš nenoriu čia būti, aš noriu atgal!
Ir už ką mane išmetė iš ten? Su tokiais skausmais ir tokiems skausmams?

Iš pradžių šalta, nes mane nurengia! Nemėgstu to jausmo! Ir rėkiu:
- Ką gi jūs darot?!
Bet jie manęs neklauso, kažką man niūniuoja, suprast negaliu ką, glaudžia prie savęs ir bando sušildyti.
- Tai kam tada išrengė?! - o po to neša kažkur ir merkia į kažką šilto, kas primena mano buvimą iki išmetimo iš ten.
- O gal tai būdas sugrįžti atgal?! Pabėgti iš čia!? - paneriu…
Kažkas ne taip, kažkieno raudonas šešėlis uždengia man šį pasaulį, nuo jo dvelkia kažkuo baisiu, dar baisesniu nei buvimas čia! Jis bando apglėbti mane ir nusinešti kažkur, kur dar baisiau…
- Nenoriu! - ir išsprūstu šešėliui iš rankų ir dar kažkieno rankos, kurios globoje mane ištraukia iš šitų apgaulingų vartų.
O gal tie, kurie mane globoja, ne tokie jau ir blogi?

O kas kitoje krūvelėje?
Tapu Tapu, Kapt už lapų į burnytę, capt dantukais…
Visai kitas skonis! Net malonu! Akutes norisi užmerkti!

Šiltas gimdytojos glėbis, pienas iš jos krūties! Ir nieks šiame pasaulyje nebaisu, galima čia būti!
Kaip gera motinos glėbyje, atrodo, nors akimirkai sugrįžti ten iš kur išmetė nežinia kas? Ir nieks pasaulyje nuskriausti negalės!

Aš pilna maisto! Kaip gera! …

Ir šį mažą pasaulėlį arba jo mažytę kertelę nutvieskė šviesa.
Jeigu iki šios akimirkos galvojau, kad čia yra šviesu, tai klydau… Mažytė atmerkė akis ir apakino mane… Maniau, kad esu čia vienas - baisiausiai klydau – aplinkui šiugždėjo lyg smėlis daugybė mažyčių aštuonkojų, šešiakojų ir daugybė kitų gyvių panašių į trogloditus, bent jau aš taip įsivaizduoju šituos gyvius.
Aš buvau akivaizdžiai ne jų formato, jie ištisa mase pajudėjo link manęs ir…

- Paskandino savyje! - užbaigiau mintį savo mažyčiukės kopijos, kuri tapo mano dukters dalimi.
- Jo! - nusijuokiau sau, - kiekvienas kovoja už įtaką savaip: žmona krauną savo racionalųjį mentalitetą per kartojimą, o aš - pasąmonę per vaizdinius.
Po to mintyse grįžau link paskutiniųjų savo potyrių:
- Įtariu, kad baisiausių mažytės prisiminimų nepažiūrėjau, ten, kur ji paliekama senelei; ten, kur aš jai trenkiu per lūpas už tai, kad košės su kalakutiena nevalgo, ją išspjauna ir tuoj pat rankutėmis save ir viską aplinkui išteplioja…
- Kokių dar baisesnių detalių galiu pridėti, kad kaip dailininkas papildyčiau savo ir mažytės pasaulio portretą?

Gaila, bet pasaulis pilnas ne tik mano, bet ir svetimų fantazijų, su kuriomis man privalu skaitytis. Tad atsipeikėjęs iš savo asmeninių potyrių, ėmiau žvalgytis aplinkui:
Pirmiausiai, kaip visada mane užsipuolė žmona, eilinį kartą mane apšaukusi niekšu, paliekančiu ją likimo valiai su vaiku. Po to sekė, jau tampantys įprastais, grasinimai, kad ji paliks mane.
Veiksmas gan simboliškai vyko gimdymo namų priimamajame, kur laukiau draugo su naujagime.
Išėjus draugo trijulei, kolektyviai pasistengėme nuslėpti viešą šeimyninį skandalą, pasveikinti su džiugia akimirka ir išlydėti jaunuosius tėvelius.
Pyktelėjau ir pasiūliau nuvažiuot iki metrikacijos skyriaus. Tai buvo nesąmoningas emocionalus blefas, iš tikrųjų mažų mažiausiai norėjosi tokio šeimyninio gyvenimo finalo, bet ir toliau kentėti tos isteriškos ne sąmonės negalėjau.
Žmona įsėdo į mašiną, pasiėmė vaiką ant kelių ir apsižliumbė; aš užvedžiau mašiną ir išriedėjome iš gimdymo namų.
Važiuojančios, burzgiančios mašinos turi gerą savybę: jos ramina, verkiantys vaikai užmiega, susipykusiems tėvams emocijos atslūgsta.

Man buvo pareikšta, kad mes gyvename kaip kaimynai…
Man buvo pareikšta, kad nežinau, kuo ji gyvena…
Lyg tai ji žinotų, kuo gyvenu aš…
Manęs paprašė pasikeisti…
Aš pažadėjau pabandyti…

Tik įdomu, kaip tai padaryti, jei man atrodo, kad aš nesikeičiu?
Jei aš eilinį kartą keičiu darbus dėl šeimos, kad galėčiau daugiau būt namie, kad galėčiau ir sau truputį laiko skirt!
Bet ar tu jai šitą pasakysi? Ar išdrįsi? Ar nenumirsi? Ir ar ji tai supras?
Ir taip aišku, kad nesupras!

Kaip viskas gražiai ir teisingai rimuojasi!

Tai kam tada kažką sakyti?

Mes išsirėkėm vienas kito ir viskas atslūgo… iki kito. Vėl stabilumą praradau ir nieko aplink save nemačiau! Tik post faktum supratau, kad kažkur toli nuo savęs buvau.

Atvažiavo Odilijos senelis iš mamos pusės… ir visa šeima išsyk susirgo: mažę ir mamą angina surakino, o mano užpakalio nervas sušalo… Manyčiau todėl, kad į šaltą mašiną sėsdavau ir išsyk varydavau į kokį nors pasaulio kraštą, Vilniaus mieste, bet kodėl tai pasireiškė pavasarį, o ne prieš mėnesį, kai lauke buvo minus penkiolika laipsnių šalčio?
Kažkada mano uošvis išdėstė labai įdomią savo gyvenimo nuostatą:
- Aš gyvensiu iki šimto metų, o jei pritrūks jėgų, pasiskolinsiu iš jaunų! - kuo ne vampyro lozungas? Bet kuriuo atveju iš visuomeninės etikos pusės labai netgi kritikuotinas, o iš egoistinės – netgi pagirtinas. Telieka tik visus taškus ant “i” sudėti, kad suvoktum arba atrastum, jog atvažiavo pagrindinis vampyras.
Literatūrinė sprendimo versija, suvarant giminei kuolą į širdį netinka, ta pati visuomenė manęs nesupras ir pasmerks. Net išdėsčius visą mano teoriją ir ją pagrindus paranormalių ekspertų liudijimais, manimi niekas nepatikės, o nukreips pas psichiatrą, nustatymui ar aš veiksnus. Tad belieka, tik sulaukti tos valandos, kai jis iškeliaus kuria nors kryptimi: pas kitus savo vaikus ar meilužes.
Šiaip tai yra baisu, kai negali išgrūsti tokio monstro pro duris: vaikas su žmona nesveiksta, o nugaros ir kojos skausmas tik ūmėja. Taip nesinori prisipažinti apie savo negalią žmonai, ji ir vėl man prikaišios abejingumą savo sveikatai ir visos šeimos ateičiai.
Vidinė drama idiliškame fone:
Žmona darbe, senelis žaidžia slėpynes su anūke, o aš rašau jos gyvenimo kroniką, kur teigiu, jog senelis ryja mūsų visų energiją.
Ir vėl tas skausmas! Kentėk! Jis išvažiuos ir viskas praeis! - įsakau pats sau.

Save reguliuojanti mašina, aptikusi savyje gedimą, nukreipia didesnius energijos srautus, kad sugedusi detalė ir toliau atliktų savo funkcijas. Energijos bakas sparčiau tuštėja nei pasipildo, vieną dieną jis tampa tuščias, o egzistuoti norisi ir įvyksta transformacija, savarankiška sistema tampa parazituojančia sistema.
Taip paprastas fizinis skausmas sunaikina moralinę kantrybės, pakantumo kategorijas.
Kaip vis tiktai įdomu, iš pradžių nuo tavęs besimaitinantiems parazitams, duodi atkirtį ir perkerti energijos pulsaciją, o po to pradedi pumpuoti energiją priešinga kryptimi į savo baką.
Kaip tai atrodo praktikoje?
Labai paprastai ir kasdieniškai:
Žmona prisikabina:
- O kodėl tu taip padarei?
Tyli, kol užtenka jėgų, o po to atsikerti su susierzinimu balse:
- O todėl! - ir daugiau jokių komentarų.
Ore tiesiog pakvimpa agresija: sekantis klausimas ir smūgis į galvą. Nuostatos - kad moteris nemušamos, kad jos turi lygias teises su manimi ir t. t. – kažkur nuskendo.
O po kažkiek laiko pradedi erzinti savo eks parazitus, nuo šiol savo maitinimo šaltinius:
- O kodėl tu iki šiol to nepadarei?
- Kiek tavęs galima laukti!?
- Pasižiūrėk į save, į ką tu panaši?!
- O už tokius šnekas Šiauliuose į snukį duoda!
Tarp kitko labai įdomiai keičiasi požiūris į kitus vampyrus, jei anksčiau atrodydavo, kad yra negalimas literatūrinis problemos sprendimo variantas, tai dabar svetimos šeimos vampyrą galima sau leisti sunaikinti be jokio sąžinės graužaties.
Kažkoks žąsinas piktai apmūkė uošvį parduotuvėje, kai šis stovėjo viduryje kelio su prekių vežimėliu ir akimis ieškojo:
- Ko čia stovi atsistojęs, išsižiojęs, taip keistai pasviręs!?
Pirma mintis:
- Gal jam žandikaulį alkūne sulaužyti?! Tegul tik dar taria žodį ir šakės jam…keliu į paširdžius, alkūne į žiauną!

Na, ir kaip man dabar gyventi? Save sunaikinti ar bandyti pakeisti? Šiaip man visai patinka ir dabartinė forma, aš jaučiuosi žymiai stipresnis, kaip komiksų herojus iš eilinio piliečio per akimirksnį pavirtęs monstru. O ir šiaip turiu įtarimą, kad metamorfozės negrįžtamos, nors kas žino gal vis tik galioja pasakų dėsniai ir šiame pasaulyje?
Šiaip dėl įvykusių pokyčių man iškyla pora metafizinių klausimų:
1. Mano gyvenimo tikslai keičiasi?
2. Tikslų įgyvendinimo priemonės kinta?
3. Kaip aš vaiką dabar auklėsiu?

Na, ką gi teks susikaupti ir pačiam sau atsakyti. Keista, bet netgi galvoti netenka: atsakymai kaip jau ir surašyti tik atverčiam reikiamą lapą ir perskaitom:
1. Nesikeičia niekas, jeigu anksčiau neturėjau ambicijų užvaldyti ir kankinti, tai kodėl jos turėtų atsirasti dabar?
2. Žudyti bent jau kol kas neapsimoka, aplinkui nesivolioja nei turtai, nei rojaus komfortas netvyro, siek jų, o kai priartėsi, bus matyti…
3. O vaikas ko čia dėtas? Nuo pat pradžių tu siekei jai įdiegti atsparumo kitų valiai principus ir dabar lygiai tas pats. Viskas aplinkui tėra žodžiai: tiems patiems reiškiniams galima suteikti ir magišką atspalvį ir mokslinį, viskas priklauso nuo to kaip tai traktuosi!

Štai tokiame fone ir vyksta mažytės gyvenimas, bėga pirmieji gyvenimo metai, o kronikos autorius aprašinėja savo vidines dramas, kad tai būtų labiau panašu į kroniką, dar pora faktų iš pagrindinio kronikos personažo gyvenimo…

Virtuvėje buvo daug tuščių stiklinių buteliukų, su kuriais mažytės mėgo žaisti: paimti ir mesti žemyn.
Vieną kartą vienas buteliukas ėmė ir neatlaikė: jis sudužo. Lyg robotas-valytojas atskuodė tėvas: mažę nunešė į šoną, kad tik nesusižeistų, visas duženas surinko, sušlavė, net delnu stiklo dulkeles lipino. Jam atrodė, kad susėmė viską, bet taip tik jam atrodė… Visus likusius sudėjo į šiukšlių maišą ir išnešė į balkoną – mama juos saugojo kažkokiems neaiškiems tikslams: lyg tai šlapimo analizei nešti į polikliniką, lyg tai vaikiškų mišinių firma susirinkus tam tikram kiekiui, kokį nors prizą duodą.
Dukryte vėl pusiau atropojo, pusiau atėjo į tą pačią, kai tėvas tyliai sėdėjo prie kompiuterio, vietą, kur turėjo būti buteliukai, bet jų neaptiko, pasiremdama į sofą atsistojo, kad geriau matytų, kur gi jos žaisliukai dingo, apsisuko, neišlaikė lygsvaros ir krito, išstatydama į priekį savo mažytes rankutes… ir surado stiklo šukė, kuri įsmigo į delną.
Tylą perskrodė vaikiška sirena. Ir vėl atskuodė tėtis, paėmė ją ant rankų ir pradėjo ją raminti, nesuvokdamas, ko ji spiegia, kol ant savo rankos nepastebėjo kraujo. Ėmė ieškoti kraujavimo šaltino: iš pradžių aptiko rankogalį, prisisunkusį kraujo, o po to ir plyšelį, iš kurio sunkėsi kraujas.
Delną po šaltu vandeniu, o po to plyšelį užspaudė vatos gabalėliu, taip kaip vaikystėje savo žaizdas užlaižydavo.
Vaikišką isteriją tik miegas tenumaldė.
Pas tėvą iš baimės plakė širdis kaip garinis garvežys:
- O jeigu kraujo užkrėtimas bus!?
Dar pora dienų įdėmiai stebėjo žaizdelę, laukdamas kad gal paraus, pradės kaisti ir pūliuoti, bet nieko panašaus neatsitiko… ir ačiū dievui, gyvenimas ir toliau tekėjo savo vaga Viskas buvo taip kaip ir turėjo būti, viskam ateidavo savo laikas. Po susižeidimo mažytė pora dienų atsisakė vaikščioti, tik ropodavo, bet netrukus ir vėl atsistojo ant dviejų galinių galūnių.

O dar po kažkiek tai laiko ir prakalbo:
- Tiatia! Tiatia! tiatiatiatia! Atia! Dai! Begike! - sava paukščių kalbele, o kai supykdavo arba šaukdavosi pagalbos, - Mama, mama ma ma ma mamama niam niam niat niam!
Galima tame garsų sraute ir dar daugiau išgirsti, bet tiek jau to…Patiko krikšto tėvo klausimas:
- Kaip, mažė, jau šneka?
- Daug šneka, tik savo kalba.
- Taip vis tikisi, kad jūs ją suprantate, o kai suvoks, kad nesuprantate, pradės mokytis jūsų kalbą.

Štai ir prabėgo metai. Dedu tašką, kaip ir bet kuris metraštininkas, daug ko nepastebėjau, daug ko neužrašiau ir iškraipiau istoriją.

Kažkur ir mano vizijos prapuolė, ar kai tapau vampyru, tai prarandi gebėjimą matyti kitus? Gali būti, o gal aš tiesiog galutinai suaugau ir tapau tokiu kaip visi?
2009-11-28 17:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-30 14:21
Varinė Lapė
Atleiskit, pripažinsiu, net ir man per daug... Vertinsiu tik pačią pradžią, o sekantį kartą trumpinkite. Pati pradžia parašyta gerai, sklandžiai ir įdomiai, tik kūdikio vadinimas gyvuliuku arba mėsos galiuku šiek tiek juokinantis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-28 22:46
Žilis _
labai jau ilgas, ar nevertėjo dėt dalimis, grįšiu, bet tan reikia laiko, kažką parašyt.




 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą