Dūmas

Nakties žibintų šviesoje,
Krintančioj pro belapius medžius...
Tyliai rukau drėgnam balkone...
Dūmai piešia siluetus keistus.
Juose regiu kontūrus moteriškumo,
Lyg ir pažystamus, kažkur matytus...
Štai čia akys, o čia štai lūpos –
Dar nelytėtos lig skausmo tyros.
Gal tai gamta su manimi pokštauja,
Tapydama grandų paveikslus,
Tarsi papuolęs būčiau į iškilmingą menę,
Kurioje paroda – viso kas tobuliausia.
Tik dar sekundei, sustink akimirka žavinga,
Nes žinau miražo šio realybėj neišvysiu...
Po to vyzdžius išlupt, nebereikalingus,
Kad ši fantazija mintyse paskutinė liktu...
Ir nebekankint, nepjaut savęs,
Vaizdais traukiančiais į beprotybės liūną...
Kurių man nepalies, neprisiglaust šalia...
Ne, tai tik haliucinacijos itin svaigaus dūmo...

                                                                                            Monikai