Kodėl taip greit?

Ir vėl sugaus bažnyčios varpas senas,
prabils vargonai, pasilies giesmė graudi.
Kodėl mes taip trumpai šioj žemėje gyvenam,
kodėl taip greit nustoja plakusi širdis?

Kodėl šalna pakanda gležną žiedą,
rudenis vėjas išrengia medžius?
Per skruostą ašara sūri nurieda,
kodėl retai teištariam gerus žodžius?

Kodėl viena ranka paduodam duoną,
kietai sugniaužę akmenį kitoj?
Kodėl dalinam skriaudą, ne paguodą,
kodėl paliekam artimą bėdoj?

Nejaugi mūsų širdys taip sudiržo,
kaip tas akmuo, kur tūno pakely?
Nejaugi meilę mes visai užmiršom,
o gal nuklydome nuo jos per daug toli?