Vilties takas

Vilties taką juodi akmenys nusėjo,
Aštrios briaunos raižo kojas kruvinai,
Medį ilgesio aplaužė šaltas vėjas,
Ar prieisi savo tikslą, nežinai.

Be pasitikėjimo vandens sutrūko lūpos,
Savo žalian guolin masina žolė.
Ne, nedrįsk - juk vienąkart suklupus,
Visada nuleista galva reiks stovėt.

Eik pirmyn, nors tūkstančiai miražų
Kvies, vilios oazėn pailsėt.
Aš žinau, surasi laimę, nors ir mažą, -
Tik lig begalybės reikia ja tikėt.