Į Dievą panašus

Tai aš.
O jau maniau,
Kad gal išnykęs –
Nei skauda, nei džiugu,
Nei reikalai pasiima rankas.
Vienam kampe.
Kitam kampe.
Ir taip perdien
Ne lyg lazda- žmogus:
Nereikia atmintį nešiot ir jausti
Nei buvusį, nei esantį save.

Yra tokia šalis
Ir net sunku suvokti,
Kad ligi šiol buvau be jos.
Sustojau prieangy -
Dar vienas kitas žingsnis -
Galėsiu likt tenai.
Sapnai paglosto,
Krenta žvaigždės į akis
Ir kalba žodžiai
Be burnos, be raidžių.
Darbai - be rankų.
Mintys – be galvos.
Ir Dievui atvaizdo nereikia.
O aš?
Ir aš į Visagalį panašus -
Savęsp substancija praskydo...

Kažkur dejuoja žemiškas žmogus.
Na ir tegu!
Bet kažkodėl
Atgal panorau grįžti.