2009 11 25
Tamsiame danguje, kur, tik kailiai
Aksominiai spindi kačių ir akys
Ištroškusios pieno namų. Sėdžiu
Pakerėtas vaizdo kalnų,
Kurie vakarėjant atrodo panašūs
Į veidus. Sudėjęs kojas
Po nykstančiu savo kūnu užsimerkęs
Kviečiuosi paklydusias sielas pažįstamų,
Kurie iškeliavo negrįžtamai.
Žvaigždės švaistosi savo skliautais,
Kaip mes žvilgsniais į trupančius kaulus.
Pageltę dantys nuo laiko neklauso ir
Kanda į lūpas kitiems. Taip ir slenkasi
Dūmai nuo pypkės, taip ir skverbias
Į naktį giliai. Apkvaitęs sėdžiu savo
Smeganų parako
Rūmuose ir ateitim
Nesinori tikėti visai.
Į parką be krentančių
Lapų... savo išniekino
Kūno skeletu patrauksiu,
Ten paukščiai iššalę
Sau tarška ir kviečia
Sulėtinti laiką, kai
Niekas nelaukia –
Vadinas nereikia...
Nuo suolelio sėdėami
Stebime balutėse
Virpančią šviesą.
Suspaudžiu delne
Tavo gęstančio delno
Varnėną ir sutrikęs
Paleidžiu, atsiskleisti
Pradėjusią tiesą.