Facelijos

Pakylu it pūkas ištrūkęs iš sparno,
Gūsio pagautas į Rojų keliauju,
Numirsiu ant jūržolių klojamo guolio,
Pas Dievą tik rūkas aplinkui tvyroja.

... Stoviu dešimt žingsnių nuo kranto ir uostau sukilusį vėją...
Kažkur, tolumoj šoka mergaitė – skalbėja,
Stengiuos iškvėpt ir numalšinti plakimą,
Nenoriu, kad prisimintų mano veido grimzdimą...

Taip šalta pas Dievą,
Negroja nei vienas klarnetas,
Tik jūržolės rangos ir smaugia kaip šimtas gyvačių,
Miglos paglosto, jauties lyg lopšinę pažinęs,
Bet nėr motinėlės, tik akmenys po akim trinas.

... lūpas nuolat skalauja drungnos ežero vėlės...
Jaučiuos lyg puotoj meldų suknią mūvėjus,
Josios kviečia paduoti ranką, jaunaties šokiui,
Bet Vandenys gaubia jaunąją nakčiai...

Aš norėčiau grįžt į žuvėdros sklendimą,
Ilgiuosi žmogelių, kurie ją pažino,
Norėčiau vėl jausti jos sparno plakimą,
Lietų pabėgant nuo snapo į žvyrą.

... šiandien vėlei išvystu žydint facelijų lauką...
Tiek kartų kalbėjai, jog elnias čia laukia...
Jo kaily užauga žmonijos likimai,
Manasis iškrito su sniego arimais...

Nedžiūsiu kaip dykvietėj kylantis stiebas,
Vanduo mane supa, nėra čia nei driežo,
Nelaukia nei vienas aukso vaikelis,
Nėra čia nei vartų, nėra nei takelio...

... stovi juodžemio varnas ir ten mane šaukia...
Ištiesiu stuburą, tylu lyg vidury lauko...
Atmerkus akis, vingiuoja pasaulis,
Tik varnas toks ryškus juodulys saulėj...

Tiek kartų kalbėjai
Ir naktį sakei, kad keliausim į dangų, kur bus angelai,
Vėliau man žadėjai, aš laukiau labai,
Jog debesis klos gėlių ežerai...
Padėjusios pėdas ant debesų,
Pačios linguosim lyg kekės žiedų...

Stoviu dešimt žingsnių nuo kranto ir uostau sukilusį vėją...
... lūpas nuolat skalauja drungnos ežero vėlės...
... šiandien vėlei išvystu žydint facelijų lauką...
... stovi juodžemio varnas ir ten mane šaukia...