ūkai

šitie ūkai jie viską žingsnius
pauzę išgroja užpildo akis pro
pirštus prasiveržia nagai pabąla
kreida žinutę rašau gatvėj ant
trupančios sienos namas
garuojantis o dangau susitikim dar
kartą ten prie upės tiktai
lyjant ne šąlant ten kur
rūkai prie to prišnerkšto baro
visa tai net miglotai atrodo kur
yra gyvenimas ir esu aš
o dangau tu negalvok
nedrįstu teigti savęs aukščiau ar
anksčiau tų rūkų žingsnių kreidų
sienas pripildančių barų gatvių
tykiai subyrančių mano ūkais
ir sunku pasakyti kad
tuštumos šitos galėtų būti mano
tavo pilnatvė ūkai tavo
pasirašau kad pažintum