Rusvas mūras vis švokščia, Kai tąsai naktį įsirėmęs Delnais į kiekvieną plyšelį, Kaži, ar bus koks spindulys įsispaudęs Tik jauti, kad nudrasko pirštus Nebeliko nei vieno, Ir vis dar beprotiškai skauda, Kažkur virš pilvo aukščiau Lyg garsiai plėšytų laikraštį, Po pastraipą, po sakinį Kol lieka tik Žodis.
nuostabus ir šis. tik viena maža pastaba: žodelio "nei" vartojimas čia netaisyklingas. žodį "nei" vartojame tokiu atveju: "neturėjo nei vieno, nei kito". turėtų būti žodis "nė" - "nebeliko nė vieno lito", "nėra nė lašo" ir pan. :)
Kartais taip skauda, kad atrodo, jog nei pirštų, nei to, kur virš pilvo, aukščiau, nėra. :) Gal tai galima vadinti subjekto impresija, o nebūtinai priimti tiesiogiai vaizdiniu. Nors, galite ir nepriimti mano pasiūlymo. Jūsų valia.
Gražus žaidimas, antidėlionė - nuo didelio prie mažo. Tik neįtikina pirštų nudraskymas iki tiek, kad nebelieka nė vieno (pamėginau įsivaizduoti ir juokinga pasidarė:). šiaip vertas dėmesio. 3++
Toks fiziologinis. Skaudus...
O kadangi kažkada esu pažadėjusi atrasti tavo kūriniuose šviesos, drįstu teigti, kad tas likęs žodis labai svarus - tai esmė...:)