Vis apie tą patį

Pagauna svaigulys saldus,
ech ir suspaudžia jis dūšelę...
neatsiklausia, be piktos minties, pakišęs
koją parverčia ant žemės
tada prišliaužęs šnabžda burtus, aistra
apakinęs užgniaužia orą ir šypsosi
suleisdamas nuodus pirminės nuodėmės.

Ekstazėj virpčioji it drebulės lapelis
lipi į dangų gal krenti, lyg
elgeta išlošęs milijoną, nebežinai, už šią
malonę, dėkodamas  dainuoji ar verki
eilėj prie šventinto vandens lašelio
nusvyli denus ištiestus šventoj ugny -
taip ir susmilksi pelenų krūvelėn, jei
atsitraukti valios neturi. Nors kitą vertus
svaigulys pagavo? Neišsigąsk- tai reiškia gyveni...