Tarytum sesės mes abi, mieloji;
Kamienas tavo jau šiek tiek grublėtas,
O mano veidą padabino raukšlės, -
Tai vasaros praėję pėdsaką paliko.
Štai obelaitės stiebias sodo pakrašty-
Iš tavo sėklų auga kelinta karta.
Manasis anūkėlis šiltą sodo taką
Pirmaisiais žingsniais netvirtai matuoja.
Pasenom, kad ir liūdna pripažint...
Tiktai baltumą kas pavasarį man atiduodi, -
Mažiau žiedų šakas tavąsias puošia,
O bąla vis labiau mana galva.
Tarytum sesės mes abi, mieloji,
Tu - medis, O aš - moteris silpna.
Užgesiu aš, nulūš kamienas tavo,
Bet neliūdėk - abi pakeis vaikai.
Tavieji ves vaisius ir naujos obelys
Dalins dosnumą žaliame sode,
Manų anūkų atžalos jį vis kasmet surinks -
Tai amžina gyvenimo kaita...